Vdurio Atlánto kalnãgūbris (Mid-Atlantic Ridge), povandeninių kalnagūbrių sistema, ištįsusi išilgai Atlanto S raidės pavidalu; vandenyno vidurio kalnagūbrių sistemos didžiausia grandis. Ilgis (tarp apie 53° šiaurės platumos ir apie 55° pietų platumos) apie 18 000 km; ilgiausia kalnų grandinė pasaulyje. Didžiausias plotis 1500 km (ties Azorų salomis ir į pietus nuo 30° pietų platumos). Vidutinis aukštis virš vandenyno dugno apie 3000 m; vandenyno gylis virš Vidurio Atlanto kalnagūbrio – 1800–3500 metrų. Šiaurėje Vidurio Atlanto kalnagūbris pereina į Reykjaneso, pietuose – į Afrikos–Antarktidos kalnagūbrį. Chane’o lūžis (netoli pusiaujo) dalija Vidurio Atlanto kalnagūbrį į Šiaurės Atlanto kalnagūbrį ir Pietų Atlanto kalnagūbrį. Vidurio Atlanto kalnagūbris susidaręs Šiaurės Amerikos, Pietų Amerikos, Eurazijos ir Afrikos litosferos plokščių spredingo zonoje. Suskaidytas išilginių ir skersinių lūžių (ypač Šiaurės pusrutulyje). Yra povandeninių ugnikalnių; jų viršūnės kai kur iškilusios virš vandens lygio ir sudaro salas (Azorų, Tristano da Cunhos ir kitas).
Vidurio Atlanto kalnagūbrio vaizdavimas žemėlapyje (fragmentas)
Vidurio Atlanto kalnagūbrį 1872 atrado škotų okeanografo Ch. W. Thomsono vadovaujama ekspedicija.