Vidurio Lietuvos žemuma
Vdurio Lietuvõs žemumà yra Lietuvos vidurinėje dalyje, tarp Žemaičių aukštumos ir Baltijos aukštumų, lanku ištįsusi nuo Latvijos (šiaurėje) iki Rusijos Federacijos Kaliningrado srities (pietvakariuose). Rytuose Vidurio Lietuvos žemumą riboja Vakarų Aukštaičių plynaukštė, pietuose – Veiverių kalvagūbris, Šilavoto kalvagūbris bei Sūduvos aukštuma, vakaruose – Rytų Žemaičių plynaukštė, pietvakariuose Vilkyškių kalvagūbris skiria Vidurio Lietuvos žemumą nuo Pajūrio žemumos, šiaurėje Vidurio Lietuvos žemuma pereina į Vidurio Latvijos žemumą.
Vidurio Lietuvos žemuma susidarė prieš 14 000 metų per paskutinio apledėjimo Baltijos stadiją, tirpstant Nevėžio ir Nemuno žemupio ledyno plaštakoms. Jų vietą žymi Vidurio Lietuvos žemumos viduriu plytinti moreninių kalvagūbrių grandinė (Šeduvos, Vilkijos kalvagūbris, Lapių, Veprių, Kavarsko, Viešintų kalvagūbris), dalijanti Vidurio Lietuvos žemumą į dvi dalis.
Šiaurinę dalį sudaro Mūšos-Nemunėlio žemuma, Nevėžio žemuma ir nuo jų Linkuvos kalvagūbriu atskirta Žiemgalos žemuma (dažnai priskiriama Vidurio Latvijos lygumai). Pietvakarinėje dalyje plyti Karšuvos žemuma (Nemuno dešiniajame krante) ir Užnemunės žemuma (kairiajame krante).
Vidurio Lietuvos žemuma suklota daugiausia iš limnoglacialinių molių, vidurinėje ir šiaurinėje dalyje yra dugninės morenos priemolių.
Reljefas plokščias ir banguotas. Iš dirvožemių vyrauja rudžemiai ir išplautžemiai, yra jauražemių ir smėlžemių.
Upių tinklas tankus; per žemumą teka Nemuno žemupys, Nevėžis, Šešupė, Mūša ir jų intakai.
Miškų yra tik smėlingose teritorijose; didžiausi – Žalioji giria, Karšuvos giria, Kazlų Rūdos miškai, Pašilių miškai, Taujėnų miškai. Juose auga beržai, pušys, eglės, uosiai, juodalksniai, ąžuolai.
Regioniniai parkai: Biržų regioninis parkas, Krekenavos regioninis parkas, Panemunių regioninis parkas.
2341