vienabalsiai

venabalsiai, monoftòngai (mono... + gr. phthongos – garsas), balsiai, neskaidomi į sudedamąsias dalis. Skiriami nuo dvibalsių. Fonologijoje vienabalsiu gali būti laikomas ir dvibalsis, arba diftongas, sudarantis vieną fonemą (lietuvių ie, uo). Lietuvių kalbos ilgieji vienabalsiai gali turėti tvirtapradę arba tvirtagalę priegaidę. Pailgėję kirčiuoti vienabalsiai turi tvirtagalę priegaidę (nãmas, vẽda). Ilgieji kirčiuoti vienabalsiai žodžio gale yra tvirtagaliai (katr, mans, žol, kur, vis). Balsis, buvęs pirmuoju dvibalsio (dvigarsio) dėmeniu, tampa vienabalsiu, jei pasikeičia pozicija (kál‑ti, bet kã‑la, kél‑ti, bet kẽ‑lia, kl‑ti, bet kẽ‑lia). Istoriškai vienabalsiai galėjo rastis iš dvibalsių (dvigarsių), vykstant vienbalsėjimui, arba monoftongizacijai (ger < gere, nešù < nešúo). Daugiau ir įvairesnių dvibalsių kilmės vienabalsių yra lietuvių tarmėse.

2271