Vienos klasicistinė mokykla

Venos klasicstinė mokyklà, 18 a. 8 dešimtmetyje–19 a. 2 dešimtmetyje Vienoje kūrusių kompozitorių F. J. Haydno, W. A. Mozarto ir L. van Beethoveno bendrų estetinių ir kompozicinių principų visuma. 19 a. muzikos istoriografijoje šį terminą įtvirtino Hugo Riemannas ir Guido Adleris. Dažnai Vienos klasicistinė mokykla priešinama 20 a. pradžios Vienos naujajai mokyklai. Vienos klasicistinės mokyklos ankstyvasis etapas kartais apibūdinamas kaip Vienos senoji mokykla.

Bruožai

Vienos klasicistinės mokyklos atstovų muzikos stilius buvo vadinamas klasikiniu, jis vyravo tarp kitų to laikotarpio stilių (baroko, rokoko, galantiškojo, bydermejerio, romantinio), todėl mokykla siejama su terminais klasika, klasiškas, klasicizmas ir dažnai tapatinama su Vienos klasicizmo sąvoka. Mokyklos kompozitorius suvienijo bendra vieta (Viena), laikas (1770–1815), Šviečiamojo amžiaus pasaulėjauta, racionalistinė filosofija, bendros estetinės, stilistinės ir technologinės nuostatos, kuriamų žanrų pagrindai. Vienos klasicistinės mokyklos atstovų kompozicinė sistema pasižymėjo komponentų suderinamumu, formos nepriekaištingu užbaigtumu. Vyravo jausmų, afektų ir žanrų hierarchijos (aukštieji–viduriniai–žemieji), jos rėmėsi jausmo kategorija – gebėjimu kelti ir pavaizduoti didžiąsias aistras. Bažnytinė, sceninė, kamerinė muzika, muzika atviroms erdvėms (karo, medžioklės) buvo kuriama atitinkamu bažnytiniu, teatriniu, kameriniu ar pleneriniu stiliumi.

Žanrai

Opera seria buvo svarbesnė nei opera buffa, herojinės simfonijos labiau vertintos nei koncertinės (sinfonia concertata) arba charakterinės, programinės (symphonies à programme) simfonijos ir kita. Orientuotasi į klasicizmo estetines normas, kurta remiantis logiškais struktūros formavimo dėsningumais. Sudėtingi jausmai buvo ne tiek išreiškiami, kiek apmąstomi ir įkūnijami aiškia bei tobula forma. Simfonijos, koncertai, instrumentiniai ansambliai, sonatos plėtojo C. Ph. E. Bacho suformuotus sonatiškumo principus, rėmėsi Mannheimo mokyklos atstovų sukurtomis formomis, sonatinio ciklo ir orkestro traktuote. 3, 4 dalių sonatiniai simfoniniai ciklai vienijo skirtingus muzikinius charakterius, skirtingus tempus, tonacijas, tematizmo plėtojimo būdus.

Susiklostė sonatos forma (medžiagos išdėstymo principas, temų ir tonacijų sąveika), buvo reformuojama opera. Derinta galantiškojo ir jausmingojo stiliaus ypatybės, vokiečių, prancūzų ir italų stiliaus įtakos, austrų ir kitų šalių folkloras bei įvairios kompozicinės technikos. F. J. Haydnas pradėjo norminti klasicistinį simfoninį ir operos orkestrą. Siekta muzikos komunikatyvumo, suprantamumo, kurta gyva, raiškia muzikine kalba. Mokyklos kompozitorių kūriniai tapo universaliais klasikinės muzikos pavyzdžiais, kurie turėjo didelės įtakos tolimesnei muzikos plėtotei.

L: H. H. Eggebrecht Musik im Abendland, Prozesse und Stationen vom Mittelalter bis zur Gegenwart München 1991; Ch. Rosen The Classical Style New York ²1997.

960