Venos kongrèsas, tarptautinis kongresas, baigęs Europos valstybių karus su Napoleono I valdoma Prancūzija.
Sušauktas Austrijos, Didžiosios Britanijos, Prūsijos ir Rusijos iniciatyva. Vyko 1814 09 18–1815 06 09 Vienoje. Dalyvavo visų Europos valstybių (išskyrus Osmanų imperiją) atstovai. Kongresui faktiškai vadovavo Austrijos užsienio reikalų ministras K. von Metternichas. Kongreso pagrindinis tikslas – atkurti Europoje ikirevoliucinę tvarką, patenkinti nugalėtojų teritorines pretenzijas, sudaryti kliūtis Napoleono I režimui Prancūzijoje atkurti ir galimiems naujiems jo užkariavimams, sukurti sistemą, kuri padėtų neleisti kilti revoliuciniam judėjimui. Nuspręsta, kad visus svarbiausius klausimus iš pradžių apsvarstys Vienos kongreso sušaukimo iniciatorės ir vėliau su priimtais nutarimais supažindins kitus kongreso dalyvius. Prancūzijos užsienio reikalų ministras Ch. M. de Talleyrand’as‑Perigord’as, naudodamasis valstybių Vienos kongreso iniciatorių prieštaravimais, pasiekė, kad jam t. p. būtų leista dalyvauti svarstant svarbiausias problemas.
Vienos kongresas (1815, dailininkas Jeanas‑Baptisteʼas Isabeyʼjus)
Kai kuriais klausimais didžiųjų valstybių interesai nesutapo, todėl 1815 01 03 Austrija, Didžioji Britanija ir Prancūzija pasirašė slaptą karinę sutartį (vėliau prie jos prisijungė Bavarija, Hannoveris, Hesenas‑Darmstadtas ir Olandija), nukreiptą prieš Prūsiją ir Rusiją, siekiančias prisijungti Saksoniją ir Lenkiją.
Napoleono I pabėgimas iš Elbos salos ir jo išsilaipinimas 1815 03 01 Prancūzijoje vėl suartino buvusius sąjungininkus (susidarė VII antiprancūziška koalicija). 1815 03 25 Vienoje buvo pasirašyta sąjunginė sutartis, kuria Vienos kongreso dalyvės įsipareigojo nenutraukti karo veiksmų iki visiško Napoleono I nugalėjimo. 1815 06 09, kelios dienos iki lemiamo Waterloo mūšio (06 18) ir pakartotinio Napoleono I atsistatydinimo (06 22), pasirašytas Vienos kongreso baigiamasis aktas. Prancūzija neteko visų per Napoleono karus užkariautų žemių, bet išsaugojo 1792 sienas. Palei jos rytines sienas numatyta sukurti didelį barjerą prieš galimą naują agresiją. Tokiu barjeru turėjo tapti (kartu su Austrija ir Prūsija) Olandija, prie kurios buvo prijungti Austrijos Nyderlandai (dabartinė Belgijos teritorija), ir Šveicarija, kuriai patvirtintas amžinas neutralitetas.
Vienos kongreso baigiamasis aktas (1815)
Šiaurės vakarų Italijoje buvo atkurta Sardinijos karalystė. Prūsija gavo Saksonijos šiaurinę dalį, Reino kr. ir didžiąją dalį Vestfalijos, t. p. Rügeno salą ir Švedijos Pomeraniją. Šiaurės rytų Italija atiteko Austrijai. Iš Vokietijos valstybių buvo sukurta Vokietijos sąjunga, kurioje svarbiausias vaidmuo atiteko Austrijai. Ispanijoje, Portugalijoje, Abiejų Sicilijų karalystėje į valdžią grąžintos buvusios dinastijos. Rusijai perduota diduma Varšuvos kunigaikštystės (Lenkijos karalystė); Poznanė liko Prūsijai, Galicija – Austrijai. Krokuva paskelbta laisvuoju miestu. Norvegija atskirta nuo Danijos (buvusios Prancūzijos sąjungininkės) ir prijungta prie Švedijos. Didžiajai Britanijai liko per Napoleono I karus užimtos kolonijos, tarp jų Malta, Ceilonas (dabar Šri lanka), Kaapo kolonija.
Vienos kongreso baigiamojo akto priede paskelbta, kad draudžiama vergų prekyba. Kongreso nutarimai sustiprino Europoje konservatyvias jėgas, nustatė valstybių sienas ir įtvirtino joje naują jėgų santykį, susidariusį po Napoleono I karų. Šiai tvarkai apsaugoti 1815 09 26 Paryžiuje buvo įkurta Šventoji sąjunga, kuri faktiškai tapo pirmąja kolektyvinio saugumo organizacija. Vienos kongreso sukurta sistema gyvavo iki 19 a. vidurio ir galutinai žlugo susivienijus Vokietijai ir Italijai.