viensėdis

vensėdis, kaimo gyvenvietė, kurią dažniausia sudaro viena sodyba, kartais kelios, susiklosčiusios iš vienos sodybos. Nuo vienkiemių, kurie atsirado per kaimų skirstymą, viensėdis skiriasi tuo, kad turi savo tikrinį vardą. Viensėdžių radosi per naujų žemių apgyvendinimą, jais tapo kai kurie dvarai, nemažai kilo iš smulkiųjų bajorų (vieno kiemo) ūkių, užusienių. Manoma, istorijos šaltiniuose minima sėdimoji žemė (apgyventoji žemė) buvo dabartinių viensėdžių pirmtakė.

Lietuvoje

Iki sovietinės kolektyvizacijos 20 a. viduryje Lietuvoje viensėdžiams priklausė jų šeimininkų žemės valdos. Per kolektyvizaciją nusavinta viensėdžių žemė atiteko kolūkiams ir tarybiniams ūkiams; nepakito tik sodybų padėtis, senieji šių gyvenviečių pavadinimai. 20 a. 7–9 dešimtmetyje viensėdžiai sparčiai nyko, jų gyventojai buvo perkeliami į gyvenvietes, daug jų buvo prijungta prie gretimų kaimų.

1976 buvo apie 2500, 1986 – 1860, 21 a. pradžioje – apie 1500 viensėdžių.