vienuolijà, pašvęstojo gyvenimo instituto organizacinis struktūrinis vienetas. Yra vyrų ir moterų vienuolijos. Jų, kitaip nei pasauliečių instituto, nariai duoda viešus įžadus ir gyvena bendruomeniškai.
Vienuolijų tipai
Pagal narių gyvenseną vienuolija yra monastinė, kontempliatyvi arba apaštalinė (aktyvaus gyvenimo). Monastinei vienuolijai būdinga gyvenamosios vietos pastovumas, maldos ir darbo derinimas. Kontempliatyvios vienuolijos pagrindinis tikslas yra malda, apaštalinės vienuolijos – įvairi apaštalinė tarnystė. Visų vienuolijų svarbiausias tikslas yra evangelinis tobulumas ir šventumas, kurio vienuoliai siekia laikydamiesi skaistybės, neturto ir klusnumo įžadų. Pagal kanonų teisės apibrėžtą juridinę įžadų galią skiriama vienuolijos forma – ordinas (lot. ordo reguliaris; iki 1983 nariai duodavo iškilmingus įžadus; vienuolių ordinas), kongregacija (lot. congregationes religiosea) ir apaštalinio gyvenimo bendrija (iki Vatikano II susirinkimo 1962–65 vadinta maldingąja bendro gyvenimo draugija, lot. societates vitae apostolicae; jų nariai gyvena bendruomeniškai, bet neduoda viešų įžadų – jie gali būti tik privatūs, neturintys juridinės galios).
Struktūra
Visų vienuolijų aukščiausiasis vadovas yra popiežius (jo klausyti vienuoliai yra įpareigoti klusnumo įžadu). Vienuolijų reikalus popiežius tvarko per specialią instituciją – Vienuolijų kongregaciją (oficialiai lot. Congregatio pro Institutis vitae consecratae et Societatibus vitae apostolicae, įsteigta 1586); ji steigia naujas vienuolijas, tvirtina jų konstitucijas, reformuoja senąsias vienuolijas, vadovauja vienuolių ugdymui ir gyvenimui. Ordinas ir kongregacija, įkurta arba formaliai patvirtinta Šventojo Sosto, yra tiesiogiai pavaldi popiežiui ir vadinama popiežiaus teisių vienuolija, o įkurta arba patvirtinta vietos vyskupo ordinaro yra tiesiogiai pavaldi jam ir vadinama diecezine vienuolija. Vyrų vienuolijai vadovauja generalinės kapitulos renkamas ir jos padedamas generolas, moterų – generalinė vyresnioji. Vienoje valstybėje veikiantys kurios nors vienuolijos vienuolynai sudaro autonominę provinciją, valdomą provincijolo (moterų – provincijos vyresniosios), kuris yra pavaldus tos vienuolijos generolui. Tam tikrų vienuolijų provincijos vadinamos nevienodai: saleziečių – inspektorijomis, kapucinų – distriktais. Vienuolynus (dar vadinamus namais) valdo vyresnieji (moterų – vyresniosios), pranciškonų vienuolynuose vadinami gvardijonais, kitur – viršininkais. Kiekvienos vienuolijos pagrindinis teisės dokumentas yra konstitucija (regulos, įstatai), joje nurodoma vienuolijos tikslas siekiant evangelinio tobulumo ir socialinės veiklos uždaviniai, apibrėžiama vienuolijos narių teisės ir pareigos, įstojimo, išstojimo sąlygos, vidaus gyvenimo taisyklės. Vienuolijos konstitucijos juridiškai įsigalioja jas patvirtinus Vienuolijų kongregacijai.
Istorija
Pirmieji ordinai ėmė kurtis 4 a. iš cenobitų bendruomenių, kongregacijos ėmė formuotis 13 a. iš kartu gyvenančių tretininkų bendrijų (jos, kitaip nei ordino vienuoliai, nesilaikė klauzūros ir davė ne iškilmingus, bet paprastus įžadus). Ypač daug kongregacijų susikūrė per Reformaciją. 18 a. ėmė kurtis kongregacijos, kurios užsiėmė mokymu, ligonių globa, vykdė misijas. Pagal kanonų teisę, jos buvo laikomos ne vienuolijomis, o pasauliečių bendruomenėmis. 1917 Kanonų teisės kodekse kongregacija prilyginta ordinui, pagal 1983 Kanonų teisės kodeksą (vertimas į lietuvių kalbą 2012), kongregacijos ir ordino teisinis statusas suvienodintas – vietoj iškilmingųjų įžadų palikti laikinieji ir amžinieji. Apaštalinio gyvenimo bendrijos atsirado 16–17 amžiuje. Pasaulyje yra apie 1790 popiežiaus teisių ir apie 2200 diecezinių teisių vienuolijų (2012).
Vienuolijos Lietuvoje
Į Lietuvą 1231 atvyko misionierius dominikonas Jackus. 1251 dominikonai dalyvavo Mindaugo krikšto apeigose. 1245 atvyko pirmieji pranciškonų (mažesniųjų brolių) misionieriai. 1312 pirmoji įsikūrė pranciškonų konventualų vienuolija (turėjo 6 vienuolynus), 1323 – dominikonų, 1391 – atgailos kanauninkų vienuolija. 15 a. veikė ir benediktinų, bernardinų, augustinų, bazilijonų vienuolijos.
1495 Vilniuje įsikūrė pirmoji katalikių moterų (bernardinių) vienuolija. 16 a. įsikūrė karmelitų, jėzuitų ir benediktinių vienuolija. 17 a. veikė 11 vyrų vienuolijų (basieji karmelitai, bonifratrai, baltramiejiečiai, Laterano kanauninkai, cistersai, kamalduliai, kartūzai, misionieriai, pijorai, paulinai, trinitoriai) ir 6 moterų vienuolijos (brigitietės, dominikonės, basosios karmelitės, kotrynietės, vizitietės, bazilijonės). Iš viso 17 a. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje veikė 20 vyrų ir 8 moterų vienuolijos.
18 a. įsikūrė rokitų, marijonų, reformuotųjų pranciškonų, cistersių, marijavičių, šaričių vienuolijos. Vienuolijas steigė atvykę svetimtaučiai vienuoliai (daugiausia lenkai, italai, prancūzai, vokiečiai), jos priklausė užsienio provincijoms. Savarankiškas provincijas Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje įkūrė bernardinai (1530–70 ir nuo 1731), jėzuitai (1608), bazilijonai (1617), dominikonai (1647), konventualai (1686), atgailos kanauninkai (18 a.), pijorai (1736), basieji karmelitai (1734), karmelitai (1756), bonifratrai (1795). Po 1795 Lietuvos ir Lenkijos Valstybės padalijimo vienuolijų veikla caro valdžios buvo varžoma. Po 1830–31 ir 1863 sukilimų dauguma katalikų vienuolynų Lietuvoje buvo uždaryti. 1905 atsikūrė benediktinių ir kotryniečių, 1912 – pranciškonų, 1917 – marijonų, 1924 – jėzuitų, 1932 – dominikonų vienuolijos. Įsisteigė naujų vienuolijų: vargdienių seserų (1918), kazimieriečių, širdiečių (abi 1920), Šv. Kryžiaus seserų (veikė 1922–1938), elzbietiečių (1924), pranciškonių (1930), kapucinų (1928), saleziečių (1934). 1940 SSRS okupavus Lietuvą vienuolynai uždaryti, jų turtas nacionalizuotas, iki 1990 vienuolijos veikė pogrindyje. 1989 vienuolijoms pradėta grąžinti nacionalizuota nekilnojamoji nuosavybė.
Vienuolijos Lietuvai atgavus nepriklausomybę
1991–92 vienuolių ordinai ir kongregacijos atgavo juridinio asmens teises, suintensyvėjo vienuolijų veikla. 2012 Lietuvoje veikė 26 popiežiaus teisių ir 15 diecezinių teisių moterų vienuolijų (iš jų – 7 kontempliatyvaus, 34 aktyvaus gyvenimo) bei 14 popiežiaus teisių vyrų vienuolijų, buvo 700 moterų vienuolių (be novicijų), 144 vienuoliai, iš jų 92 kunigai vienuoliai.
1
2