„Grande Chartreuse“ vienuolyno prie Grenoblio vaizdas (raižinys, 1791, dailininkas W. Thomasas)
vienuolýnas, vienuolyno pastatų (sakralinių, gyvenamųjų, ūkinių) kompleksas. Rytų šalyse vienuolynai pradėta statyti pirmo tūkstantmečio prieš Kristų antroje pusėje; uolų vienuolynų iškirsta Indijoje, Kinijoje, Japonijoje. Nuo 4–5 a. Romos imperijos rytinėje dalyje (Egipte, Sirijoje) pradėta statyti tvirtovės tipo vienuolynai. 6–10 a. Europoje susiklostė katalikų vienuolynų statybos tradicija (plėtotei daugiausia įtakos turėjo benediktinų ordino vienuolynai); architektūrinį kompleksą dažniausiai sudarė bažnyčia, kluatras su kapitulos sale, refektorijus, dormitorijus, celės, špitolė, skriptoriumas, mokykla, ūkiniai pastatai. Stačiatikių vienuolynas (laura) buvo dažniausiai netaisyklingo plano, apjuostas gynybine siena su bokštais, su cerkve viduryje ir aplink ją laisvai išdėstytais kitais pastatais. Įtvirtinti vienuolynai daugiausia statyti viduriniais amžiais (konventinė pilis). Vienuolyno pastatų architektūra priklausė nuo vienuolijos regulos, statybos laikotarpio stiliaus.
2271
Lietuvoje
Lietuvoje dauguma vienuolynų priklausė katalikams; daugiausia jų pastatyta baroko epochoje. Po 1830–31 ir 1863–64 sukilimų daug vienuolynų buvo uždaryta, kai kuriuose įkurta kalėjimai, kareivinės, sandėliai. 19 a. daugelis vienuolynų pastatų rekonstruoti, pritaikyti gyvenamosioms patalpoms, administracinėms įstaigoms. Po II pasaulinio karo visi katalikų vienuolynai uždaryti, juose veikė muziejai, ligoninės, aukštosios mokyklos, kita. Po 1990 vienuolynai pradėti grąžinti Bažnyčiai. Raiškesni vienuolynų kompleksai: Šv. Kotrynos bažnyčia ir benediktinių vienuolynas, Pažaislio bažnyčios ir vienuolyno ansamblis, Šventosios Dvasios cerkvė ir vienuolynas, Šv. Teresės bažnyčia ir vienuolynas, Tytuvėnų bažnyčia ir bernardinų vienuolynas.
L: Lietuvos vienuolynai: vadovas Vilnius 1998.
2271