vienuolýnų valstiẽčiai, feodalizmo laikotarpio valstiečiai, priklausę vienuolynams.
Atsirado 11 a. Vakarų Europoje, 11–12 a. Rusioje iš vienuolynų žemėse ir dykvietėse gyvenusių valstiečių (smerdai). Vienuolynų valstiečių lažo ir duoklės dydį nustatė Rusios metropolito Kiprijono 1391 nuostatai.
Vienuolynų valstiečių padėtis blogėjo. 16 a. viduryje ir antroje pusėje įvyko jų sukilimų, 17 a. jie dalyvavo Razino sukilime. 17 a. viduryje Rusijoje buvo 118 000 vienuolynų valstiečių kiemų, nuo tada juos administravo ir teisė Vienuolynų prikazas (prikazai).
1764, sekuliarizavus Bažnyčios bei vienuolynų tėvonijas ir perdavus valstiečius valdyti Ekonomijų kolegijai, vienuolynų valstiečiai (910 000 vyrų) tapo ekonomijų valstiečiais, priklausomais nuo valstybės.
Lietuvoje
Lietuvoje vienuolynų valstiečių atsirado 14 a. pabaigoje–15 a. pradžioje, ėmus steigti vienuolynus. Jų sparčiai daugėjo nuo 16 a. pabaigos. Dauguma bažnytinių žemių priklausė parapijoms, vyskupams, vyskupijoms ir kapituloms, dėl to šių valstiečių buvo nedaug. 1773 Vilniaus vyskupijos lietuviškojoje dalyje (Ašmenos, Breslaujos, Kauno, Lydos, Trakų, Ukmergės, Upytės, Vilniaus apskrityse, Gardino apskrities šiaurinėje dalyje) veikė 100 katalikų vienuolynų, jiems priklausė 9000 dūmų (valstiečių kiemų), Žemaičių vyskupijoje – atitinkamai 19 ir 1200. Vienuolynų valstiečiai tuomet sudarė 40,5 % visų bažnytinių valstiečių; jėzuitams priklausė 2700, dominikonams ir kamalduliams – po 1300, bernardinėms – 900, benediktinėms – 600, bazilijonams – 400 dūmų. Kitaip negu pasaulietiniai feodalų valstiečiai, vienuolynų valstiečiai buvo daugiau činšininkai.
1841 Rusijos caro įsaku Lietuvoje panaikinus vienuolynų žemėvaldą, vienuolynų valstiečiai tapo valstybiniais valstiečiais.