vienvaldỹstė, patvaldỹstė, Rusijos monarchijos forma, absoliutizmo atmaina. Visa aukščiausioji valdžia, t. p. ir bažnytinė, priklauso monarchui (carui, nuo 1721 imperatoriui). Specifiniai bruožai – vienvaldystės susakralinimas, sutapatinimas su liaudimi (tauta) ir mesianizmas (Trečiosios Romos teorija).
Pradėjo formuotis 15 a. antroje pusėje, įsigalėjo 18 a. pirmame ketvirtyje (16–17 a. caras valdė kartu su Bojarinų dūma ir bojarinų aristokratija).
1905 paskelbtas Spalio septynioliktosios manifestas vienvaldystę apribojo, ji įgavo konstitucinės monarchijos bruožų, bet Valstybės dūmos įgaliojimai buvo riboti – imperatoriui palikta teisė skirti vyriausybę ir jos vadovą, vadovauti užsienio politikai, paleisti Valstybės dūmą. Vienvaldystė panaikinta per 1917 Vasario revoliuciją (paskutinis Rusijos imperatorius Nikolajus II atsisakė sosto 1917 03 15).