viẽšojo pasirinkmo teòrija, visuomennio pasirinkmo teòrija, teorija, kuri nagrinėja ir vertina į rinką neorientuotų sprendimų (dažniausiai politinių) priėmimo prielaidas, procesą ir padarinius.
Teorijos esmė
Anot viešojo pasirinkimo teorijos, sprendimus dėl viešųjų išteklių paskirstymo priima nedidelė valdžioje esančių asmenų grupė, kuri vadovaujasi siaurais asmeniniais interesais ir siekia savų tikslų. Daroma prielaida, kad žmonėms rūpi tik pinigai ir sava nauda, todėl reikia sukurti mechanizmus, kurie šiuos siekius panaudotų pelnui ir uždarbiui didinti: tam reikia mažinti biurokratiją, įvesti jos kontrolę ir riboti valdžios funkcijas.
Pagrindiniai atstovai ir jų idėjos
Viešojo pasirinkimo teorijos pagrindiniai atstovai – J. M. Buchananas, A. Downsas, Williamas A. Niskanenas, Gordonas Tullockas (visi Jungtinės Amerikos Valstijos), Justinas E. Lane’as, J. G. K. Wicksellis (Švedija).
J. M. Buchananas teigė, kad visuomenė moka mokesčius mainais į viešąsias gėrybes, bet šie mainai nėra racionalūs, nes mokesčių mokėtojai ir gėrybių gavėjai dažniausiai nesutampa. Politikoje galima įžvelgti tam tikrą laisvosios prekybos analogą – savanorišką bendrą susitarimą ir kolektyvinį pasirinkimą. Politinių mainų susitarimams pasiekti reikalingos įstatymų priėmimą reglamentuojančios detalios taisyklės ir procedūros, finansinė kontrolė, apmokestinimo principai, kuriais turi vadovautis valstybės institucijos.
Anot J. G. K. Wicksellio, politika yra individų, kurie veikia neperžengdami politinių institucijų ribų, mainai, ir teisinga tik ta politika, kuriai pritaria dauguma piliečių. G. Tullockas teigė, kad analizuojant politiką, jos formavimą ir biurokratiją turi būti remiamasi ta pačia naudos didinimo prielaida, kuria grindžiama verslininkų ir vartotojų elgsena. Per rinkimus siekdamos laimėti balsų politinės partijos dalija nepagrįstus pažadus, o atėjusios į valdžią mainais už palaikymą turi kažką duoti rinkėjams – dėl to didėja biudžeto išlaidos. Kiekviena valstybės institucija orientuota į savo galios ir darbuotojų naudos didinimą, todėl siekia nuolat plėstis ir tam reikalauja vis daugiau lėšų. G. Tullockas siūlė privatizuoti viešosios politikos tam tikras sritis, didinti valstybinių institucijų tarpusavio konkurenciją, taikyti atlygio už rezultatą principą, atskyrė politinį ir socialinį teisingumą (dėl socialinio teisingumo turi būti atsisakyta asmeninių interesų).
Sąsajos su kitomis teorijomis
Viešojo pasirinkimo teorija susijusi su neoinstitucionalizmu, racionalaus pasirinkimo teorija.
viešasis pasirinkimas; visuomeninis pasirinkimas