Vestartas (latv. Viestarts, vok. Vesters, lot. Wiesthardus, Westhardus) po 1229, 13 a. 1–3 dešimtmečio Vakarų Žiemgalos (centras – Tērvete) kunigaikštis. Iš pradžių talkino Rygos vyskupui Albertui ir Kalavijuočių ordinui. 1205 ties Ikšķile padėjo jiems įveikti lietuvių kunigaikštį Žvelgaitį, 1206 prie Turaidos – lyvius. 1208 surengė žiemgalių ir vokiečių žygį į Lietuvą; buvo sumuštas. Vokiečiams įsigalėjus Rytų Žiemgaloje (centras – Mežotne), 2 dešimtmetyje tapo lietuvių sąjungininku. 1219–20 vadovavo žiemgalių karui su Kalavijuočių ordinu. Prie Misos upės (į pietus nuo Rygos) 1219 nugalėjo šį ordiną, išvadavo Mežotnę, 1220 pradžioje – ir visą Rytų Žiemgalą. Apie 1225 su Kalavijuočių ordinu sudarė taiką, bet atmetė popiežiaus legato Vilhelmo Modeniečio siūlymą krikštytis. 1228 žiemgaliai (Viestartas jiems pats vadovavo arba jie tai darė jo nurodymu) su kuršiais sunaikino Daugavgrīvos vienuolyną‑tvirtovę prie Dauguvos upės; apie 1229 Viestartas nusiaubė Aizkrauklės apylinkes, tačiau buvo nugalėtas, bet išsaugojo Vakarų Žiemgalos nepriklausomybę.
1777