viẽtiniai mókesčiai ir riñkliavos, mokesčiai ir rinkliavos, kuriuos nustato savivaldybė ir kurių lėšos surenkamos į savivaldybės biudžetą. Šalies centrinė valdžia nustato vietinių mokesčių ir rinkliavų sąrašą, apmokestinimo objektus, vietinių mokesčių ir rinkliavų didžiausius ir mažiausius tarifus, o savivaldybės sprendžia, kuriuos iš šalies įstatymų nustatytų vietinių mokesčių ir rinkliavų taikyti savivaldybės teritorijoje (išskyrus privalomus visoje šalyje), nustato vietinių mokesčių ir rinkliavų konkrečius tarifus, mokėjimo tvarką ir terminus, lengvatas tam tikrų kategorijų vietinių mokesčių ir rinkliavų mokėtojams (mažesnius tarifus arba galimybę atleisti nuo vietinių mokesčių ir rinkliavų mokėjimo ar jį atidėti). Vietiniai mokesčiai gali būti nustatomi ir kaip priedai prie valstybinių mokesčių. Svarbiausi vietiniai mokesčiai dažniausiai yra žemės, nekilnojamojo ir kito turto mokesčiai (pagal šio turto buvimo vietą). Daugiau pajamų iš vietinių mokesčių ir rinkliavų gauna ekonomiškai stipresnės, tankiau gyvenamos savivaldybės. Išsivysčiusiose šalyse vietiniai mokesčiai ir rinkliavos yra vienas svarbiausių savivaldybių pajamų šaltinių, pavyzdžiui, Jungtinėse Amerikos Valstijose iš jų gaunama apie 65 %, Prancūzijoje – 54 %, Vokietijoje – 45 % savivaldybių biudžetų pajamų.
LIETUVOJE 1918–40 vietiniai mokesčiai ir rinkliavos sudarė daugiau kaip 43 % savivaldybių pajamų, pagrindiniai buvo žemės mokestis, prekybos ir pramonės įmonių mokestis. Sovietinės okupacijos metais vietinių mokesčių ir rinkliavų sistemą sudarė trobesių (pastatų) mokestis, žemės renta už statybai suteiktą žemę, rinkliava iš transporto priemonių savininkų (už privačius automobilius, motociklus, valtis, jachtas), kolūkinio turgaus vienkartinė rinkliava iš juose prekiaujančių asmenų, kurortinė rinkliava iš atvykstančiųjų poilsiauti į kurortus. 21 a. pradžioje savivaldybių tarybos įstatymų nustatytose ribose nustato nekilnojamojo turto mokesčio, žemės, paveldimo turto mokesčių, gyventojų pajamų mokesčio už veiklą pagal verslo liudijimą tarifus. Savivaldybių tarybos taip pat gali nustatyti (kai rinkliavos suma yra didesnė kaip 10 eurų – eurais be centų) vietines rinkliavas už išduodamus leidimus prekiauti ar teikti paslaugas viešosiose vietose, atlikti kasinėjimo darbus viešojo naudojimo teritorijoje, atitverti ją ar jos dalį arba apriboti joje eismą, organizuoti viešojo naudojimo teritorijose komercinius renginius, įvažiuoti mechaninėmis transporto priemonėmis į valstybės ar savivaldybės saugomas teritorijas (pavyzdžiui, už įvažiavimą lengvuoju automobiliu į Kuršių nerijos nacionalinį parką imama 20 eurų rinkliava vasaros kurortinio sezono metu ir penkių eurų – kitais laikotarpiais), įrengti išorinę reklamą, laikiną kilnojamąją įrangą, pardavinėti pirotechnikos priemones, už naudojimąsi mokamomis vietomis automobiliams statyti, komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, šunų ir kačių registravimą ir laikymą daugiabučiuose namuose, kurortinėse vietovėse – ir už naudojimąsi kurorto ar kurortinės teritorijos viešąja infrastruktūra (pavyzdžiui, Palangoje, Druskininkuose kurortinė rinkliava yra 1 euras, Trakuose – 0,60 euro už vienam asmeniui suteiktą vieną nakvynę).
vietinė rinkliava; kurortinė rinkliava; savivaldybių mokesčiai