viẽtininkas, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vietos valdžios pareigūnas.
Pareigybė įvesta 13–14 a., skyrė didysis kunigaikštis. Žemių, arba sritiniai kunigaikščiai, kurių dauguma kilę iš Gediminaičių dinastijos, valdovo savo domene buvo pakeisti jam paklusniais vietininkais iš įtakingų bajorų arba didžiūnų.
Vietininkai turėjo administracinę, teisminę, karinę ir ūkinę valdžią. Rinko mokesčius, gaudavo dalį feodalinės rentos. Jam pavaldūs buvo tijūnas (tijūnija) ir dvarionys. 15 a.–16 a. viduryje didelių sričių (buvusių dalinių kunigaikštysčių) vietininkai virto vaivadomis, didesnių apygardų (dažniausia su pilimis) – mažesnių administracinių teritorinių vienetų (valsčių, dvarų) tijūnais (tijūnas, tijūnija; tik Žemaitijos seniūnijoje), laikytojais. Nuo 15 a. tas pačias funkcijas atlikdavo didikų paskirtas vietininkas jų valdose.
15 a.–16 a. pirmojoje pusėje vietininkai pavaduodavo ponus, atlikdami kai kurias jų pareigas, daugiausia teisme.
683
1164