Vietnãmo istòrija
Priešistorė
Pirmųjų dabartinio Vietnamo gyventojų austroazijiečių pėdsakai, kaip ir visame Pietryčių Azijos regione, datuojami paleolito laikotarpiu (apie 30 000 pr. Kr.), vėliau jie kitų migrantų buvo išstumti iš pakrančių slėnių į aukštakalnes. 8000 pr. Kr. pradėta plėtoti žemdirbystė. Apie 1000–500 pr. Kr. akmens įrankius pakeitė bronziniai. Ryžius auginti pradėta ketvirtame tūkstantmetyje prieš Kristų. 1000 pr. Kr. jau dauguma krašto gyventojų tapo žemdirbiais, laikė buivolus ir kiaules. Raudonosios upės deltoje susikūrė originali kultūra, besiskirianti nuo pagrindinės, vietų, kultūros.
Senovės Sa Huin kultūra (pirmas tūkstantmetis prieš Kristų), atstovauta vadinamųjų Čampos žmonių pirmtakų, žinoma savo vario dirbiniais ir papuošalais, pagamintais iš stiklo, nefrito, agato, kalnų krištolo, ametisto, karneolio (Čampos žmonės buvo Pietų Azijos austroneziečių jūros keliautojų palikuonys, kurie vertėsi prekyba, galimai piratavimu, įkūrė uostus svarbiuose prekybos keliuose, jungiančiuose Indiją, Kiniją ir Indonezijos archipelagą, apie 2 a. po Kr. užėmė Vietnamo vidurinio ir pietinio pajūrio teritorijas ir įkūrė Čampos karalystę). Mekongo deltoje ir jos apylinkėse iki pat 18 a. buvo gyvenama tos pačios kilmės protokhmerų ir khmerų.
bronzinis Song Da kultūros (Šiaurės Vakarų Vietnamas, pirma tūkstantmetis prieš Kristų) būgnas
Pirmosios valstybės
Pagrindinis Vietnamo etnosas – vietai, migruodami iš Pietų Kinijos, laipsniškai apgyveno Šiaurės Vietnamo teritorijas, 7 a. pr. Kr. pietiniai vietai (lakvietai) sukūrė seniausią valstybinį darinį Van Langą. Tai buvo matriarchalinė visuomenė, kaip dauguma ano meto Pietryčių Azijos visuomenių, acheologiniai radiniai liudija klestėjus metalurgiją. Kita vietų grupė (auvietai) 3 а. pr. Kr. atsikėlė į Raudonosios upės deltą ir susimaišė su Van Lango gyventojais. 258 pr. Kr. susikūrė lavietų ir auvietų valstybė Aulakas su sostine Co Loa, supama daugybės gynybinių sienų. 207 pr. Kr. Aulaką užėmė kinų karvedys Čžao To ir savo valdomą valstybę pavadino Namvietu; įsitvirtino kinų kilmės, bet nuo Kinijos nepriklausoma Čieu dinastija. 196 pr. Kr. sudaryta Hanų imperijos ir Namvieto sutartimi Čieu Da pripažintas teisėtu Namvieto valdovu.
Kinijos dominavimas
111 pr. Kr. pasinaudoję Namvieto vidaus nesutarimais, kinai nuvertė Čieu dinastiją. Namvietas buvo padalytas į tris sritis – Ziaoti, Kiutianą ir Niatnamą. Aukščiausioji valdžia priklausė kinams, tačiau mažesnius teritorinius vienetus administravo vietų aukštuomenė. Pastarosios konfliktas su kinų valdytojais tapo Dviejų seserų sukilimo (39–43 po Kr.) priežastimi. Kinų pastangos vietus asimiliuoti ir apriboti jų elito įtaką lauktų rezultatų nedavė. 248–251 vyko dar vienas didelis sukilimas, numalšintas 8000 asmenų kariuomenės.
Antruoju kinų dominavimo laikotarpiu (44–544) šalies įstatymai tapo panašūs į Kinijos, bet vietų aukštuomenė išlaikė savo padėtį ir nebuvo asimiliuota. 192 nuo Hanų imperijos pietuose atsiskyrė Linji valstybė, kuri davė pradžią Čampai. Nuo 265 Šiaurės Vietnamą (dar vadinamas Ziaoti, Ziaotao) valdė Dzinų imperija. Buvo įvykdyta žemės reforma, paskirti nauji vietininkai, gyventojai apkrauti mokesčiais; Ziaotyje prasidėjo statytinių tarpusavio konkurencija dėl gaunamų pajamų, padaugėjo sukilimų, verčiančių centrinę valdžią švelninti padėtį. Ziaoti miestas tapo svarbiu prekybos centru, 166 čia viešėjo Romos pasiuntiniai, vėliau pirkliai. Vadinamasis Šešių dinastijų laikotarpis buvo lydimas nuolatinių vietų sukilimų prieš kinus. Po Li Nam De sukilimo (544), pasinaudojus Kinijos vidaus karu, atgautas politinis savarankiškumas, valstybė pavadinta Vansuanu. 6 a. Vansuanas trumpam skilo į rytinę ir vakarinę dalis, valdomas Li dinastijos atstovų.
Nauja Sujų dinastija politiškai suvienijo Kiniją ir 603 nugalėjo Vansuaną, kuris vėl turėjo pripažinti kinų valdžią. Nuo 618 Kiniją ir Vietnamą valdė Tangai. 679–939 protektoratas, pavadintas Anamu (kinų kalba Annam – sutaikyti Pietūs; sostinė Songpingas, dabar Hanojus) užėmė Vietnamo šiaurės ir vidurio dalį. Pietų Vietname esanti Čampa tapo Kinijos duoklininku. Trečiuoju kinų dominavimo laikotarpiu (602–905) buvo didinami ir unifikuojami mokesčiai, diegiama kinų mokymo sistema. Raudonosios upės delta buvo didžiausias žemdirbystės centras Kinijos imperijos pietuose, per Vietnamo teritoriją tranzitu gabentos prekės iš pietinių jūrų į Kiniją. 9 a. pabaigoje Tangų dinastijos valdomai Kinijai susilpnėjus, po Huan Čao vadovaujamo sukilimo kinai 880 iš Vietnamo pasitraukė.
Autonomijų laikotarpis (905–938)
Nuo 905 Anamo valdovai nominaliai buvo kinų statytiniai, bet valdė savarankiškai. Iki 917 įvykdyta mokesčių ir valdymo aparato reforma. 939 mūšyje prie Bach Dango upės Ngo Kujenas nugalėjo kinų Pietų Hanų laivyną, įkūrė naują vietų dinastiją Ngo ir paskelbė Co Loa miestą sostine. 965 Ngo dinastija žlugo, šalis skilo į 12 sričių. 968 žymus karvedys Din Bo Linas suvienijo šalį ir buvo paskelbtas vua, t. y. valdovu. Šalis gavo Daikovieto pavadinimą. 972 Din Bo Linas pripažino nominalią kinų valdžią, tačiau netrukus buvo nuverstas. Tuo mėgino pasinaudoti Kinijos valdovai Sungai. 981 naujas vua Lė Hoanas nugalėjo įsiveržusius į šalį kinus ir įkūrė Lė dinastiją (ankstyvieji Lė), kuri valdė iki 1009.
Vėlyvieji Li. Daivietas
Nuo 1010 valdė vėlyvųjų Li dinastija (pradininkas Li Thai To). Šiuo laikotarpiu senąjį autokratinį valdymą pakeitė valdymas pagal leidžiamus įstatymus, sostine tapo Thang Longas (dabartinis Hanojus), valstybė pavadinta Daivietu. Įvykdytos reformos užtikrino centrinės valdžios, valdininkų sluoksnio ir budistų dvasininkų padėtį, senos kilmingos šeimos prarado turėtą įtaką. Pasinaudojant Čampos silpnėjimu Daivieto vua 1043-44 įveikė jos valdovą ir laikinai užėmė sostinę Vidžają. 1068 Čampos antpuolis buvo sėkmingai atremtas, Vidžaja nuniokota. 1075 vietai surengė žygį į šiaurę, po permainingų kovų su kinais Daivietas prisijungė ginčytinas teritorijas. 11 a. Daivietas sėkmingai atrėmė khmerų valstybės Kambudžadešos antpuolius. Šalį silpnino vidaus nesutarimai.
Čanų dinastija (1225–1428)
1225 kilus smulkių ir vidutinių savininkų maištui valdžia perėjo naujai Čanų dinastijai (įkūrėjas – įtakingas karo ministras Čan Thu Do). Tuo metu mongolai, plėsdami savo Azijos imperiją ir planuojantys pavergti Sungų imperijos pietines žemes, 1257 įsiveržė į Daivietą siekdami čia sukurti puolimo placdarmą, bet Daivietas antpuolį atrėmė. 1276 Sungai pasidavė mongolams, kurie pradėjo Juanų dinastiją. Čampos valdovas pripažino savo vasalinę priklausomybę. 1281 Chu Bilajus paskelbė Daivietą autonomine sritimi ir paskyrė ten savo valdininką, 1282, siekdamas pertvarkyti Čampos valdymą ir negavęs Daivieto sutikimo žygiuoti per jo teritoriją link Čampos su jungtine mongolų ir kinų kariuomene, pasiekė Čampą su 350 laivų. Mongolai užėmė Čampos sostinę Vidžają, bet šalyje kilo partizaninis pasipriešinimas. Po kovų 1284 mongolai sudarė su Čampa taiką. 1285 į Daivietą įsiveržė Chu Bilajaus sūnaus Tugano vadovaujama pusės milijono mongolų kariuomenė, Sagatu vadovaujama kariuomenė įžengė iš Daivietą iš Čampos teritorijos. Čan Thu Do, vengdamas tiesioginio susidūrimo, nusprendė apleisti Raudonosios upės deltą ir jūra nuplukdė savo kariuomenę į Sagatu užnugarį. Tai užtikrino vietams pergalę ir tolesnę iniciatyvą, mongolai buvo priversti apleisti Daivietą.
1287 Tuganas sugrįžo su 300 000 žm. kariuomene, užėmė Davieto sostinę, bet vietams sunaikinus produktų atsargas turėjo pasitraukti. Kovos su mongolais suardė Daivieto infrastruktūrą, 1290 šalyje kilo badas. 13 a. 2–3 dešimtmetyje Daivietas kariavo su Čampa (ji iki 1326 tapo Daivieto vasalu), 4 dešimtmetyje – su laosiečiais ir kalnų tautomis, įsiveržusiomis į Daivieto pietus. Vėliau atsinaujino kovos su Čampa dėl ginčytinų teritorijų, 1369 Čampa užėmė Daivieto sostinę Thang Longą. Dėl nederliaus 14 a. viduryje vyko valstiečių sukilimų.
Ho dinastijos citadelė Thanh Hoa provincijoje (14 a. pabaiga–15 a. pradžia)
Nuo 1371 Daiviete įsigalėjo Ho Kiui Li, Ho dinastijos įkūrėjas. 1400 jis suvienijo pagrindines Daivieto žemes ir įvykdė socialinių reformų. Daivieto atgimimą pristabdė kinų okupacija 1407–27, kada trumpam į valdžią grįžo Čanai, bet Lė Lojaus vadovaujamas sukilimas galutinai išlaisvino Daivietą iš Kinijos valdžios.
Vėlyvieji Lė
1428 Lė Lojus pradėjo vėlyvųjų Lė dinastiją (valdė 1428–1789). Remdamasis savo kaip karvedžio autoritetu ir pasitelkęs gabių reformatorių, įvykdė žemės ir kitas reformas, kurias pratęsė jo įpėdinis Lė Nian Tongas. Le Than Tongas (valdė 1447–97) laikomas sėkmingiausiu valdovu per visą šalies istoriją. Jis priėmė naują įstatymų kodeksą, kariuomenė ir valdininkų aparatas tapo geriau organizuoti, įvykdyta finansų reforma, susiformavo švietimo sistema. 1471 Daivietas po karinės pergalės prieš Čampą prisijungė dalį jo teritorijų, 1479–80 užpuolė Lan Sangą, šis kuriam laikui tapo Daivieto vasalu, jo rytinės teritorijos buvo prijungtos prie Daivieto. Kalnuose gyvenusios gentys tapo Daivieto duoklininkais. Daivieto aukso amžius tęsėsi iki 16 a. pradžios. Vėliau šalį apėmė krizė dėl per brangiai kainuojančių karų, išaugusio valdininkų sluoksnio korupcijos ir ekonominio nuosmukio. Žemės ūkis liko apleistas, valstiečiai buvo vis labiau nepatenkinti esama padėtimi. 1516–21 vyko vienas didžiausių valstiečių sukilimų (sukilėliai užėmė sostinę Thang Longą), kurį numalšino Lė dinastijai ištikima kariuomenė.
Makų dinastija
Sukilimų susilpninta Lė dinastija jau nesugebėjo išlaikyti valdžios ir turėjo užleisti vietą Mak Dango grupuotei. 1527 Mak Dang Zaungas pasiskelbė Daivieto valdovu, 1529 buvo pripažintas Kinijos. 1530 jis perdavė sostą savo sūnui Mak Dang Zoaniu (valdė 1530–40).
Lė dinastijos atkūrimas
Lė dinastijos atstovai siuntė į Kiniją misijas prašydami pagalbos. Kinijos imperatorius pripažino Makų dinastijos teisę valdyti Daivietą, paskelbė Vietnamą savo duoklininku. Prieš Makus netrukus sukilo kitos valdžios siekiančios Daivieto giminės. 1542 šalies pietinę dalį užvaldė buvęs Lė generolas Ngujen Kimas, 1545 jis perdavė valdžią savo žentui Čin Kiemui. Makų dinastija ir toliau valdė šiaurinę Daivieto dalį su sostine Thang Longu. Šių dviejų klanų kova tęsėsi apie 50 m., galiausiai Pietinė dinastija nugalėjo ir 1592 Thang Longo sostą užėmė Lė dinastijos atstovas. Kinija laikėsi laukimo bei laviravimo politikos.
1558 Ngujen Kimo sūnus Ngujen Hoangas gavo Lė dvaro leidimą valdyti Thuan Hoa, 1570 – Kuangnamu. Šis regionas tapo Ngujenų klano buveine, jiems formaliai pripažįstant centrinę valdžią, bet siekiant šias pietines teritorijas atskirti nuo Vietnamo. Činų klanas (1545–1787, pradininkas Čin Kha, Lė Lojaus draugas ir patarėjas) sudarė kitą jėgos centrą šiaurėje. Su pertraukomis šių klanų tarpusavio kovos tęsėsi iki 1673, kai išseko abiejų kariaujančių pusių jėgos ir buvo sudaryta taika šimtui metų. Kiekvienas šių klanų siekė savo kontroliuojamą teritoriją paversti atskira valstybe, nors neatsisakė vilčių savo valdžioje suvienyti visą Daivietą. Ši dviejų klanų priešprieša suteikė progą Europos valstybėms ginklais remti vieną ar kitą pusę siekiant savų tikslų: portugalai padėjo Ngujenams pietuose, danai – Činams šiaurėje. Nuo 17 a. pradžios Ngujenai vykdė ekspansiją į pietus; Čampos valstybė pamažu silpo ir 1697 liovėsi gyvavusi, jos teritorija buvo prijungta prie Ngujenų valstybės (šios teritorija padidėjo dvigubai). Šiaurėje susikūrė centralizuotos valstybės įstaigos, atsakingos už biudžetą, reformuota svorio vienetų sistema, įkurtos spaustuvės, rašytos istorinės kronikos, atidaryta karo akademija. Dvi Vietnamo dalys – pietinė ir šiaurinė – gyvavo savarankiškai iki 18 a. pabaigos.
Teišonų sukilimas
1771 Pietų Vietname kilo dideliais valstybės mokesčiais nepatenkintų gyventojų sukilimas, vadovaujamas žemvaldžio ir prekybininko Ngujeno Van Niako (jis nebuvo susijęs su valdančiuoju Ngujenų klanu), sukilėliai vadinti teišonais, nes sukilimas prasidėjo Teišono srityje. 1773 sukilėliai užėmė kelis miestus, prie Bendos miesto nugalėjo vyriausybės kariuomenę, 1774 užėmė Kungnamo provinciją ir kai kurias kitas teritorijas, bet pralaimėjo mūšį vyriausybės kariuomenei. Šiaurės Vietnamo valdovas Čin Šamas, naudodamasis padėtimi, 1775 užėmė Ngujenų sostinę Fusuaną. Ngujenų karvedys ir įpėdinis Ngujen Fuk Ziongas šio naujo pavojaus akivaizdoje įtikino teišonus pereiti į Ngujenų pusę.
Mūšis prie Thong Xuong upės, 1789 (18 a. pabaigos graviūra)
Teišonai patyrė pralaimėjimą pietuose, tačiau sutvirtino pozicijas centrinėje Vietnamo dalyje ir 1778 įkūrė savo valstybę. Iki 1785 jie užkariavo Vietnamo pietus (nepaisant Siamo pagalbos Ngujenams), šiaurėje 1786 užėmė buvusią Ngujenų sostinę Fusuaną ir įžengė į Hanojų. Činų dinastijos atstovas Čin Khai buvo nušalintas nuo sosto, formaliai atkurta Lė dinastija, tačiau netrukus kilo teišonų tarpusavio nesutarimų ir karinių konfliktų. Neva atsiliepdama į teišonų nušalinto valdovo Le Hien Thongo pagalbos prašymą 200 000 kinų kariuomenė 1788 12 įžengė į sostinę Thang Longą, Le Tieu Thongas paskelbtas Kinijos statytiniu. Tačiau jau 1789 01 kinai, teišonų puolami, Thang Longą apleido. Fusuano valdovas Ngujen Van Hue pasiskelbė viso Vietnamo imperatoriumi. Kinai planavo dar vieną puolimą, todėl Ngujen Van Hue formaliai pripažino save Kinijos vasalu ir grąžino imperatoriui Čianlongui visus kinų belaisvius. Čianlongas pripažino Ngujen Van Hue Vietnamo valdytoju.
Ngujenų dinastija. Vietnamo suvienijimas
Paskutinis likęs gyvas Ngujenų klano atstovas Ngujen Fuk Anas, pasinaudodamas vidaus neramumais ir kova su kinais, išsilaipino Vietnamo pietuose Ziadinio provincijoje, kur 1788 pasirašė su Prancūzija vadinamą Versalio sutartį, numatančią mainais už 4 karinius laivus ir 1650 žm. karinį dalinį perduoti Prancūzijai Pulo Kondoro (dabar Con Sono) salą ir suteikti prekybos monopolį. Sutartį įgyvendinti sutrukdė Prancūzijos revoliucija, tačiau vėliau prancūzai ja grindė savo buvimą Vietnamo teritorijoje. Naudodamas Europos gamybos ginkluotę ir statydamas europietiško tipo pilis ir karo laivyną, Ngujen Fuk Anas sukūrė stiprią kariuomenę. 1792–99 jis nuosekliai įgyvendino šešias karines kampanijas (sezoninius karus), 1800–02 jos virto dideliu karu su teišonais; šis karas pasibaigė Fusuano ir Kuinjono užėmimu. 1802 Ngujen Fuk Anas surengė karo žygį į šiaurę, per mėnesį užėmė visą Šiaurės Vietnamą ir 06 20 įžengė į Thang Longą, iš kurio pabėgo teišonų valdovas. Pirmąkart per 300 m. šalis buvo suvienyta.
1804 Ngujen Fuk Anas gavo Kinijos imperatoriaus investitūrą (valdė iki 1820), t. p. buvo oficialiai patvirtintas naujas šalies pavadinimas – Vietnamas. Netrukus pablogėjo Vietnamo santykiui su Siamu – susikirto šalių interesai dėl įtakos Luang Prabangui. Valdant Ngujen Than To (1819–41) pablogėjo šalies ekonominė padėtis: šalies pietūs dinamiškai vystėsi, šiaurę apėmė stagnacija. 19 a. 4 dešimtmetyje Than To pasidalijo su Siamu Laoso teritorijas. Po 1833–34 Vietnamo ir Siamo karo galėta prisijungti ir Kambodžą, 1835 ši pervadinta Čantajaus apskritimi ir padalyta į 33 provincijas.
Saigono apsiaustis, 1859 (aliejus, dailininkas Antoine Léon Morel‑Fatio, 1867, Nacionalinis jūrų muziejus Paryžiuje)
Netrukus Čantajuje kilo išsivadavimo sukilimas (vadovavo Ang Doungas – paskutinio khmerų valdovo brolis), palaikomas Siamo, taigi sukilimas peraugo į ilgą ir sekinantį karą su Siamu. Tuo metu vykstantis I opijaus karas (Opijaus karai) parodė Kinijos silpnumą ir paskatino Vietnamo valdovą imtis savų diplomatinių žygių siunčiant misijas į Londoną ir Paryžių su tikslu išsiaiškinti jų požiūrį į Vietnamą. Tačiau Vakarų Europoje, ypač Vatikane, nepatiko ankstesnė Vietnamo politika persekiojant katalikų misionierius, todėl šios Ngujen Than To pastangos nebuvo sėkmingos. 1840 jam mirus (1841–47 valdė Ngujen Hien To) Vietnamo įtaka Indokinijoje silpnėjo.
1845 pripažintas dvigubas Kambodžos vasalitetas (Siamo ir Vietnamo), 1847 Vietnamas neteko Kambodžos kontrolės. Pamažu iro administracinė struktūra, blogėjo finansinė padėtis. 1847 pradėjus valdyti Ngujen Zik Tongui atsinaujino tradicionalistų ir realistų grupuočių priešprieša. Stiprėjo izoliacionistinė centrinės valdžios politika, uostai buvo uždaryti Vakarų valstybių laivams.
Prancūzijos kolonijinis valdymas
1857–84, po dviejų Prancūzijos–Vietnamo karų, Vietnamas buvo užimtas Prancūzijos kariuomenės. Šiaurinė (Tonkinas) ir centrinė (Anamas) Vietnamo teritorijos kartu su Laosu ir Kambodža tapo Prancūzijos Indokinija, kurios įvairių kultūrų gyventojus mėginta suvienodinti unifikuota administracine sistema ir viešųjų darbų programa. Įvestas valstybinis druskos, alkoholio, opijaus monopolis, skatinta tiltų statyba ir kelių tiesimas. Šiaurės Vietnamas nominaliai priklausė Kinijai. 1884 Prancūzija ir Kinija pasirašė konvenciją, kuria kinai įsipareigojo išvesti iš Vietnamo visas savo karines pajėgas ir pripažinti visas Prancūzijos ir Vietnamo sutartis. 1884 06 06 Vietnamas oficialiai tapo Prancūzijos protektoratu, tačiau Kinija atsisakė tai pripažinti, priešinosi atvykusiems prancūzų kariniams daliniams ir atmetė 1884 07 12 Prancūzijos ultimatumą, reikalaujantį išvesti visas pajėgas iš Vietnamo ir išmokėti 250 mln. frankų kompensaciją žuvusių karių šeimoms; tai tapo 1884–85 Prancūzijos ir Kinijos karo dingstimi; Prancūzija atgavo savo įtaką Vietname. 1885 Ngujenų imperatorius Ham Nghi su įpėdiniu apleido Vietnamą ir pradėjo vadovauti vietnamiečių antiprancūziškam judėjimui. 1888 jis buvo prancūzų suimtas ir išsiųstas į prancūziškąjį Alžyrą.
Hai Phongo–Junnano geležinkelio tiesimas (1904)
Vietname prancūzai sukūrė plantacijas, kurių savininkai buvo dažniausiai patys prancūzai ar jiems lojalūs vietos gyventojai. Susidarė didelis sluoksnis šias plantacijas aptarnaujančių mažažemių ar bežemių, tradicinė Vietnamo socialinė struktūra suiro. Po 1900 atėjusi nauja vietnamiečių karta, kaip ir jų tėvai, siekė atkurti nepriklausomybę, tačiau jie jau suvokė modernių socialinių reformų bei technologijų poreikį ir nebenorėjo grįžti į feodalinę praeitį. 1905 kilo naujas radikalus judėjimas Kelionė į Rytus (Dong Du), vadovaujamas Fan Boi Tiau. Jis planavo siųsti jaunuolius į Japoniją, kur jie įgytų įgūdžių ir vėliau galėtų surengti ginkluotą sukilimą prieš Prancūziją.
Kitas, nuosaikus, judėjimas Atsinaujinimas, vadovaujamas Fan Tiau Trinh, propagavo liaudies švietimą, abipusį prancūzų ir vietnamiečių pakantumą bei taikų modernios santvarkos kūrimą. 20 a. pradžioje labiau paplito lotyniškos abėcėlės vartojimas rašytinėje vietnamiečių kalboje.
Revoliucinės nuotaikos Vietname radikalėjo po Rusijos ir Kinijos revoliucijų ir plintant marksizmui. Kinijos Gomindano pavyzdžiu 1927 įsteigta Vietnamo nacionalistų partija. Vietnamo komunistų partija (įkurta 1930) palaikė ryšius su SSRS, dalyvavo Kominterno veikloje.
1940 į Indokiniją įžengė Japonijos kariuomenė, kolonijinė Vichy Prancūzijos administracija išliko kaip marionetiniai statytiniai. 1941 į Šiaurės Vietnamą atvykęs Ho Chi Minhas suformavo koaliciją kovai dėl Vietnamo nepriklausomybės (Vietminas), kurioje vyravo komunistai. Jie bendradarbiavo su JAV Strateginių tarnybų agentūra renkant žvalgybinę medžiagą apie Japoniją. 1945 03 09 japonai nušalino Vichy administraciją ir įkūrė Vietnamo imperiją su imperatoriumi Bao Dajumi. Per 1944–45 Vietname kilusį badą mirė 2–6 mln. žmonių. Japonijos pralaimėjimas II pasauliniame kare leido Ho Chi Minho vadovaujamai koalicijai 1945 08 perimti valdžią priverčiant imperatorių Bao Dajų atsisakyti sosto ir nutraukiant Ngujenų dinastijos valdymą. 1945 09 02 Ho Chi Minhas Hanojuje paskelbė Vietnamo Demokratinę Respubliką.
Vietnamo Socialistinė Respublika (nuo 1945)
Ho Chi Mino vadovaujami komunistai valdė neilgai, nes Vietnamą užėmę Sąjungininkai (pagal Potsdamo konferencijos nutarimus Vietnamą šiauriau 16 lygiagretės užėmė Kinija, piečiau 16 lygiagretės – Didžioji Britanija) rėmė komunistų priešininkus. 1946 įvyko pirmieji rinkimai į Nacionalinę Asamblėją (šiaurėje ir iš dalies centre laimėjo komunistai), kuri priėmė pirmą konstituciją. Padėtis liko sudėtinga, nes Prancūzija siekė jėga susigrąžinti valdžią, pietuose komunistai buvo išstumti iš Saigono ir suformuota proprancūziška Kochinchinos autonominės respublikos vyriausybė. 1946 prasidėjo Indokinijos karas. Iki 1949 Prancūzijos kariuomenė užėmė svarbiausius Vietnamo rajonus ir įkūrė Vietnamo valstybę (sostinė Saigonas). Prancūzijos kariuomenės pralaimėjimas prie Dien Bien Phu (1954 03–05) buvo Prancūzijos kolonijinės valdžios Indokinijoje pabaiga.
Ngo Dinh Diemas prisiekia kaip Vietnamo respublikos prezidentas (Saigonas, 1955 11 08)
1954 Ženevos susitarimas (Ženevos susitarimai) paliko Vietnamą padalytą į komunistų iš Hanojaus valdomą šiaurinę dalį (į šiaurę nuo 17 lygiagretės) ir Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) palaikomą pietinę dalį (į pietus nuo 17 lygiagretės; centras Saigonas). Pietuose po 1955 referendumo vietoj Vietnamo valstybės įkurta Vietnamo respublika. Šiaurėje komunistai 1953–56 įvykdė sovietinio tipo reformas (nuosavybės nacionalizavimas, žemės reforma ir kita), įsivyravo politinė diktatūra ir valstybinis teroras, apie 100 000 žm. buvo nužudyta.
Šiaurės Vietnamas pasirinko centralizuotą biurokratinį režimą, o pietuose formavosi kapitalistinio tipo visuomenė. Šiuo laikotarpiu dėl struktūrinio skirtumo šiaurės ir pietų dalys plėtojo skirtingus ekonominės veiklos modelius, kurių ilgalaikis poveikis išliko ir 21 a. pradžioje.
Šiaurės Vietnamo vyriausybė siekė jėga suvienyti Vietnamą, suvienijo Pietų Vietnamo komunistines jėgas ir pradėjo partizaninį karą. Dar per Indokinijos karą JAV, siekdamos sustabdyti komunizmo plitimą Pietryčių Azijoje, pradėjo remti Vietnamo provakarietiškas ir antikomunistines jėgas, 1965 įvedė į Pietų Vietnamą kariuomenę ir pradėjo karo veiksmus su Šiaurės Vietnamu ir jo remiamais partizanais (Vietnamo karas). Karas smarkiai nuniokojo šalį (prarasta 800 000–3,1 mln. žmonių). Po karo visa šalies teritorija atsidūrė komunistų valdžioje (1975 04 30 Šiaurės Vietnamo kariuomenė užėmė Saigoną). Suvieniję šalį politiškai, valdantieji turėjo ją suvienodinti ir socialiniu bei ekonominiu atžvilgiu. Nors Le Duano valdžia pietuose nevykdė masinių egzekucijų, apie 300 000 žm. buvo nusiųsti į vadinamąsias perauklėjimo stovyklas, kur patyrė kankinimų, ligų, buvo priversti dirbti sunkų darbą.
JAV jūrų pėstininkai Pietų Vietname (1965 05 31)
1975–80 apie 1 mln. šiauriečių pagal Naujų ekonominių zonų programą migravo į pietų ir centrinius regionus. Apie 750 000 Pietų Vietnamo gyventojų ištremti į neapgyventas kalnuotas ir miškingas vietas. 20 a. 8 dešimtmečio pabaigoje Kambodžos Raudonųjų khmerų režimas ėmė niokoti vietnamiečių kaimus pasienyje. Tai sukėlė Vietnamo ir Kambodžos karą ir Raudonųjų khmerų režimo, palaikomo Kinijos, žlugimą; 1979–89 Kambodžos teritorija buvo okupuota Vietnamo kariuomenės.
20 a. 9 dešimtmetyje Vietnamą apėmė gili ekonominė krizė. Tai privertė komunistus keisti politinį kursą. Prisitaikant prie naujų aplinkybių, komunistų partijoje kilo tradicionalistų ir pragmatikų priešprieša. Vietnamas gavo 3 mln. JAV dolerių metinę paramą iš SSRS. Valdžia leido steigti kooperatyvus, privačius žemės ūkius, nuo 1990 – privatų verslą. 1991 normalizuoti santykiai su Kinija, 1992 priimta nauja konstitucija, kuri įtvirtino Vietnamo komunistų partijos vadovavimą valstybei. 1995 atkurti diplomatiniai santykiai su JAV.
Vietnamo prezidentas 2011–16 buvo Truong Tan Sangas, 2016–18 – Tran Dai Kuangas, 2018–21 – Ngujen Fu Trongas; nuo 2021 04 šias pareigas eina Vietnamo komunistų partijos Centro komiteto generalinis sekretorius Ngujen Suan Fukas. 21 a. pirmaisiais dešimtmečiais Vietnamo ekonomikos sistema toliau liberalizuota, plėtėsi bendradarbiavimas su užsienio valstybėmis, šiek tiek susilpnėjo partinė visuomenės gyvenimo kontrolė. Pamažu Vietnamas tapo pasaulinio verslo traukos objektu, pažangios reformos leido jam daryti svaresnę įtaką Azijos regione.
Jungtinių Tautų (nuo 1977), Pietryčių Azijos valstybių asociacijos (nuo 1995), Pasaulio prekybos organizacijos (nuo 2007) narys. Diplomatiniai santykiai su Lietuva nuo 1992.
1088
Vietnamo konstitucinė santvarka
Vietnamo partijos ir profsąjungos