vijmo prevolė, Lietuvos didžiojo kunigaikščio valdinių visuotinė pareiga vyti priešus.
Susiformavo kaip paprotinės teisės norma, kai gentyje visi nariai buvo lygiateisiai. Vėliau ją perėmė ir luomų nelygybe grindžiama vidurinių amžių teisė (įtvirtinta 1387 Jogailos privilegijoje Lietuvos bajorams katalikams), pagal kurią vijimo prievolė buvo skiriama jau tik tam tikroms socialinėms grupėms: profesionalios karo tarnybos monopolį turėjusiems privilegijuotiems žemvaldžiams (bajorijai), savo miestus ginti privalėjusiems miestiečiams, tam tikrais atvejais – ir kai kurių sluoksnių valstiečiams.
Vijimo prievolė tapo nebeaktualia plečiantis vidurinių amžių teisei ir įbaudžiavinant valstiečius.
1520