Veresajev Vikentij (rus. Викентий Вересаев, Vikentijus Veresãjevas), tikr. Smidovič 1867 01 16Tula 1945 06 03Maskva, rusų rašytojas, gydytojas.
1888 baigė Sankt Peterburgo universitetą (filologiją), 1894 – Tartu universitetą (mediciną). Buvo artimas narodnikams, vėliau – legaliems marksistams. Dirbo gydytoju Tuloje ir Sankt Peterburge. Dalyvavo 1904–05 Rusijos–Japonijos kare.
Kūryba
Apysakose Be kelio (Bez dorogi 1895), Prieš posūkį (Na povorote 1902), Į gyvenimą (K žizni 1909), romanuose Akligatvyje (V tupike 1922), Seserys (Sjostry 1933) vaizdavo rusų inteligentijos dvasinius ir idėjinius ieškojimus 19 amžiaus pabaigoje–20 amžiaus pradžioje. Autobiografinėje apysakoje Gydytojo užrašai (Zapiski vračja 1901, lietuvių kalba 1981) nagrinėjo gydytojo etikos klausimus. Naudodamas vadinamojo dokumentinio montažo metodą parašė veikalų apie A. Puškino, N. Gogolio, F. Dostojevskio, L. Tolstojaus, A. Čechovo ir kitų gyvenimą ir kūrybą, atsiminimų rinkinį Neišgalvoti pasakojimai apie praeitį (Nevydumannye rasskazy o prošlom 1941), dienoraštį Užrašai sau pačiam (Zapiski dlja sebja, išleista 1968).
Vikentij Veresajev
Į rusų kalbą išvertė Homero Iliadą (išleista 1949) ir Odisėją (išleista 1953). Lietuvių kalba dar išleista apsakymų rinkinys Isanka (1948), apybraiža A. S. Puškinas (1949).