viktimologija
viktimològija (lot. victima – auka + gr. logos – mokslas), kompleksinis mokslas, tiriantis nusikalstamų veikų ir kitų procesų aukas, su nukentėjusiaisiais susijusias įvairias problemas. Kuria viktimizacijos (tapimo auka procesas) pažinimo metodologiją, įvertina viktimizacijos padarinius, mastą, nagrinėja viktimiškumo (visuma asmens savybių, lemiančių ar galinčių paveikti neteisingą ar ne geriausią jo elgesį esant kriminogeninei situacijai, – dėl to padidėja tikimybė tapti nusikaltimo auka) reiškinį, galimus aukos ir nusikaltėlio konflikto sprendimus ir žalos atlyginimo būdus, siūlo prevencinės (saugomosios) veiklos organizavimo formas. Viktimologija tiria aukas remdamasi teisės, psichologijos, sociologijos, kriminologijos, kitais humanitariniais, socialiniais ir tiksliaisiais mokslais.
Skiriama viktimologijos kryptys: kriminalinė (tiria nusikaltimų aukas), genderinė (tiria aukas pagal lytį), juvenalinė (tiria smurtą patiriančius nepilnamečius), deliktinė (tiria civilinės teisės pažeidimų aukas), trauminė (tiria traumas patyrusias aukas), psichinė ir psichologinė (tiria asmenis, aukomis tapusius dėl nestabilios psichinės būsenos, ligos, priklausomybės nuo psichotropinių medžiagų), katastrofinė (tiria globalinę, masinę viktimizaciją), penitencinė (tiria kolegų, teisėsaugos pareigūnų smurtą patyrusias aukas), suicidologinė (tiria savižudybes, savęs žalojimą). Viktimologija padeda nustatyti nusikaltimo (taip pat ir kitų reiškinių, dėl kurių asmuo tampa auka) padarymo motyvus ir priežastis, teikia jų šalinimo ar mažinimo rekomendacijas ir kita.
Atsirado 20 amžiaus viduryje kaip kriminologijos šaka, 7–8 dešimtmetyje susiformavo kaip atskiras mokslas. Žymiausi atstovai: Hansas von Heitingas (pirmasis pradėjo plėtoti tapimo auka teoriją, Vokietija), Benjaminas Mendelsohnas (viktimologijos pradininkas, Izraelis), Fredricas Werthamas (sukūrė viktimologijos terminą, Jungtinės Amerikos Valstijos), Henris Ellenbergeris (Kanada), Hansas Joachimas Schneideris (Vokietija), Ewa Bieńkowska (Lenkija).
Lietuvoje viktimologiją plėtoja P. Ancelis, R. Ažubalytė, G. Babachinaitė, Saulius Juzukonis, Svetlana Justickaja, Alfredas Kiškis, S. Kuklianskis, Ilona Michailovič, Antanas Rudzinskas, Z. Šličytė, Rokas Uscila.
640