„Vilko vaikai“, Mažosios Lietuvos vaikai, kurie 1944–48 buvo atskirti nuo šeimų arba liko našlaičiais. Dar buvo vadinami vokietukais. Jų buvo ~7000. Vieni badaudami atėjo į Lietuvą, kitus į Lietuvą parsiveždavo Karaliaučiaus kr. (nuo 1946 Kaliningrado sr.) turguose prekiaujantys lietuvių ūkininkai (vaikus jiems palikdavo motinos ar giminaičiai), kartais moterys juos imdavo eidamos elgetauti. Daugiausia tokie vaikai dirbo valstiečių ūkiuose.
Nuo 1946 vasaros Kaliningrado srityje vaikai galėjo keliauti nevaržomi, į Lietuvą (daugiausia į kaimus prie Vilkaviškio, Marijampolės, Kalvarijos) jie dažniausiai važiuodavo prekiniais traukiniais; geležinkelio milicija ir kareiviai vaikus mušdavo, mesdavo iš vagonų. Dėl bado 1946–47 žiemą Kaliningrado srityje vilko vaikai bėgo į Lietuvą, kai kurie pasiekė Latviją, Estiją, Baltarusiją, Ukrainą.
Šie vaikai Lietuvoje gyveno nelegaliai: Kaliningrado srities vokiečiai SSRS valdžios buvo laikomi užsieniečiais, iki 5 dešimtmečio pabaigos neturėjo teisės gyventi Lietuvoje. Daugelis 1940 bei vėliau gimusių ir Lietuvoje atsidūrusių vilko vaikų buvo įvaikinti; neįvaikintiems vyresniems vaikams, kad galėtų įsidarbinti, dažnai būdavo gaunami suklastoti dokumentai su kitu vardu, gimimo vieta, lietuvių tautybe. 1947 į Rytų Vokietiją buvo deportuota >1000 vilko vaikų iki 16 metų.
1991 Vilniuje įkurta Lietuvoje gyvenančių buvusių vilko vaikų draugija Edelweiss‑Wolfskinder (1991 buvo 260, 2009 – 114, 2011 – 150 narių). Apie tokius vaikus sukurta grožinės literatūros kūrinių (E. R. Baltrušaičio Vilko vaikai: prarasto gyvenimo istorija, 2 dalys, 2009–10), filmų (Vilko vaikai / Wolfskinder 1990, režisierius E. Fechneris).
vokietukai
L: R. Kibelka Vilko vaikai: kelias per Nemuną Vilnius 2000.