Vilniaus apskritis

Vlniaus apskrits yra Lietuvos pietryčiuose. Šiaurėje ribojasi su Utenos apskritimi, šiaurės vakaruose – su Panevėžio apskritimi, vakaruose – su Kauno apskritimi, pietvakariuose – su Alytaus apskritimi. Rytuose ir pietryčiuose Vilniaus apskritis ribojasi su Baltarusija. Plotas 9730 km² (14,9 % Lietuvos ploto; didžiausia Lietuvoje). 810 797 gyventojai (2021; 27,1 % Lietuvos gyventojų). Centras ir Lietuvos sostinė – Vilnius.

Apskričiai priklauso 8 savivaldybės: Elektrėnų savivaldybė, Šalčininkų rajono savivaldybė, Širvintų rajono savivaldybė, Švenčionių rajono savivaldybė, Trakų rajono savivaldybė, Ukmergės rajono savivaldybė, Vilniaus miesto savivaldybė, Vilniaus rajono savivaldybė. 16 miestų, 3983 kaimo gyvenamosios vietovės. 59,7 % apskrities gyventojų yra lietuviai, 23,0 % – lenkai, 10,3 % – rusai, 3,3 % – baltarusiai, yra ukrainiečių, žydų, totorių ir kitų (2011).

Miesto gyventojų 78,4 %. Gyventojų vidutinis tankis 83 žm./km². Tankiausiai gyvenamos Vilniaus miesto, rečiausiai – Švenčionių rajono savivaldybių teritorijos. 71,3 % Vilniaus apskrities gyventojų yra katalikai, 7,5 % – stačiatikiai, 1,0 % – sentikiai, yra evangelikų liuteronų, evangelikų reformatų, musulmonų sunitų ir kitų. Vilniaus apskrities vidurinę dalį apima Aukštaičių aukštuma, šiaurės vakaruose plyti Vakarų Aukštaičių plynaukštės pietinė dalis, šiaurės rytuose – Šiaurryčių lygumos, Švenčionių aukštumos dalys (tarp jų įsiterpusi Žeimenos lyguma), pietuose – Eišiškių plynaukštės, pietvakariuose – Dzūkų aukštumos dalys, rytuose – Buivydžių aukštuma, pietryčiuose – Medininkų aukštuma; joje yra aukščiausia Lietuvos vieta – Aukštojas.

Vilniaus apskrities herbas

Didžiausios upės – Neris (teka apskrities vidurine dalimi), jos intakai Šventoji, Bražuolė, Musė, Vilnia, Vokė, Žeimena, pietine dalimi teka Merkys su intaku Šalčia. Daugiau kaip 200 ežerų, didžiausi – Kretuonas, Asveja (Dubingių), Žeimenys, Galvė, Vilkokšnis, Vievis, Skaistis, Akmena, Lėnas, Baluošas, Vajuonis. Daugiau kaip 50 tvenkinių, didžiausi – Elektrėnų, Aukštadvario, Eišiškių. Dirvožemiai daugiausia smėlžemiai, balkšvažemiai, išplautžemiai. Miškingumas 43,9 % (miškingiausia Švenčionių rajono, mažiausiai miškinga – Ukmergės rajono savivaldybės teritorija); didžiausi yra Labanoro, Rūdninkų girios, Lavoriškių-Nemenčinės, Rūdiškių, Ropėjų, Taujėnų miškai. Didžiausios pelkės: Baltosios Vokės, Naujienų, Alionių.

Saugomos teritorijos: Trakų istorinis nacionalinis parkas ir nedidelė dalis Aukštaitijos nacionalinio parko, Verkių regioninis parkas, Pavilnių regioninis parkas, Neries regioninis parkas, Asvejos regioninis parkas, Aukštadvario regioninis parkas, Sirvėtos regioninis parkas, Labanoro regioninis parkas, Dieveniškių istorinis regioninis parkas. Daug draustinių: 13 geomorfologinių, 4 botaniniai zoologiniai, 14 kraštovaizdžio, 2 pedologiniai, 5 botaniniai, 3 ornitologiniai, 16 telmologinių, 2 ichtiologiniai, 6 hidrografiniai, 2 geologiniai, entomologinis. Vilniaus pilių, Kernavės kultūriniai rezervatai.

Apskrityje pagaminama 18,6 % Lietuvos pramonės produkcijos. Medienos, metalo apdirbimo, chemijos, farmacijos, statybinių medžiagų, plaušienos ir popieriaus, tekstilės, siuvimo, avalynės, maisto pramonė, mašinų (metalo apdirbimo staklių, šildymo katilų, kompresorių), elektros prietaisų, baldų, buitinių svarstyklių, medicinos instrumentų gamyba. Kasama smėlis, molis, žvyras, durpės, gėlavandenės klintys, kreidos mergelis. Lietuvos elektrinė (Elektrėnuose), dvi Vilniaus termofikacinės elektrinės, Aukštadvario, Eišiškių, Motiejūnų, Grigiškių, Bagdanonių mažosios hidroelektrinės. Apskričiai tenka 65 % Lietuvos užsienio investicijų. Žemės ūkio naudmenos užima 27,0 % apskrities teritorijos (daugiausia Ukmergės rajono savivaldybės teritorijoje), iš jų 67 % – ariamoji žemė, 31 % – pievos ir natūralios ganyklos, 2 % – sodai ir uogynai. Žemės ūkis specializuojasi ir plėtoja augalininkystę, gyvulininkystę, sodininkystę, žemdirbystę. Išplėtotas turizmas; labiausiai lankoma Vilniaus senamiestis ir Valstybinis Kernavės kultūrinis rezervatas (abu įtraukti į Pasaulio paveldo sąrašą, 1994 ir 2004), Trakų istorinis nacionalinis parkas, Europos geografinis centras, Europos parkas.

Vilniaus apskrities žemėlapis

Per Vilniaus apskritį eina Vilniaus–Minsko (Baltarusija), Vilniaus–Kauno geležinkeliai ir automobilių magistralės, Vilniaus–Daugpilio (Latvija) geležinkelis, Vilniaus–Panevėžio automobilių magistralė, Vilniaus–Utenos, Vilniaus–Marijampolės, Vilniaus–Švenčionių plentai. Vilniaus tarptautinis oro uostas. Kyviškių, Paluknio, Rūdiškių aerodromai. Lavoriškių, Medininkų, Šumsko pasienio kontrolės punktai.

Istorija

Vilniaus apskritis sudaryta 1566. Centras – Vilnius. Plotas: 1897 ir 1914 – 6196, 1917 – 2220, 1939 – 3140, 1943 – 3236, 1949 – 2721 km². Iki 1795 priklausė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Vilniaus vaivadijai, 1795–97 ir 1801–1915 – Rusijos imperijos Vilniaus, 1797–1801 – Lietuvos gubernijai, 1915–16 – Oberosto Vilniaus, 1916–17 – Vilniaus‑Suvalkų, 1917–18 – Lietuvos sričiai, 1920–39 – Lenkijos okupuotam Vilniaus kraštui, 1939–40 – Lietuvos Respublikai, 1940–41 ir 1945–50 – LSSR, 1941–44 – Ostlando Lietuvos generalinės srities Vilniaus krašto apygardai. Apie 1890 buvo 18, 1939 – 8, 1940 ir 1949 – 9, 1941 – 11 valsčių. 1941 dalis apskrities teritorijos perduota naujai Eišiškių apskričiai, 1941 01 15 Vilniaus apskričiai perleisti Baltarusijos Varanavo rajono Dieveniškių ir Šalčininkų valsčiai. 1949 buvo 5 miesteliai, 2001 – 16 miestų. 1950 06 20 apskritis pertvarkyta į Vilniaus rajoną (Vilniaus rajono savivaldybė. ISTORIJA), dalis teritorijos perduota Vilniaus (32 apylinkės), Nemenčinės (21 apylinkė), Pabradės (3 apylinkės), Šalčininkų (34 apylinkės) rajonams. Apskritis atkurta 1994 12 30.

1999 patvirtintas Vilniaus apskrities herbas. 2010 07 01 panaikinta apskrities administracija, jos funkcijos perduotos savivaldybėms ir ministerijoms, o pati apskritis liko kaip teritorinis vienetas.

1