Vilniaus baroko mokykla

Visų Šventųjų bažnyčios Vilniuje varpinė (1743)

Vlniaus baròko mokyklà, vėlyvojo baroko stilistinė mokykla, susiklosčiusi 18 a. pirmoje pusėje. Reiškėsi daugiausia sakraliniuose pastatuose. Statyta stačiakampės halinės bažnyčios su dviem grakščiais, kelių skirtingai dekoruotų tarpsnių bokštais. Pastatai vertikalių proporcijų (gotikos tradicijų apraiška), sudėtingų, vingrių, tektoniškų formų. Būdinga smulkiai skaidyti dekoratyvūs frontonai, karpyto kontūro arkos, spiralės su antstatais, ažūrinės geležies grotelės, kryžiai, įvairiaspalvio marmuro ir stiuko altoriai; ryšku dekoratyvumas, sienų ir karnizų bangavimas sukuria ypatingą pastato ir jį supančios aplinkos dermę.

18 a. viduryje statinių formos tapo dar lankstesnės, praradusios orderinę tektoniką (Visų Šventųjų bažnyčios Vilniuje varpinė, 1743). 1770–90 atsirado ir klasicizmo elementų. Vilniaus baroko mokykla darė poveikį visai Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės architektūrai (Polocke, Vitebske). Vilniaus baroko mokyklos terminas pradėtas vartoti 20 a. 3–4 dešimtmetyje. Žymesnės bažnyčios: Šv. Rapolo (1709), Šv. Jonų (rekonstruota 1738–49, architektas J. K. Glaubicas), Šv. Kotrynos (Šv. Kotrynos bažnyčia ir benediktinų vienuolynas), Viešpaties Žengimo į dangų, arba Misionierių (1756; visos Vilniuje), Šv. Pranciškaus Ksavero Kaune (1726). Vilniaus baroko mokyklos bruožai reiškėsi ir pasaulietinėje architektūroje, daugiausia didikų rūmuose. Žymesni architektai: J. K. Glaubicas, T. Žebrauskas, G. Lenkiewiczius, J. V. T. Dyderšteinas, P. I. Hoferis.

Viešpaties Žengimo į dangų, arba Misionierių, bažnyčia Vilniuje (1756)

2271