Vlniaus gètas, 1941–43 Vilniaus senamiestyje veikęs getas.
Pirmieji išpuoliai prieš Vilniaus žydus
Žydų persekiojimas Vilniuje prasidėjo jau pirmosiomis nacių okupacijos dienomis (Lietuva Vokietijos okupacijos metais (1941–1944)). Vykdydami diskriminacinius okupacinės valdžios įsakymus, vietiniai kolaborantai (lietuviai, lenkai, baltarusiai, rusai) žydus suimdavo gatvėse, butuose, darbovietėse. Nuo 1941 07 04, remiantis Vilniaus komendanto K. von Ostmano įsakymu, visi žydai ant krūtinės ir nugaros privalėjo nešioti skiriamuosius ženklus – geltonos medžiagos skritulius su raide J (Jude), įsigaliojo draudimas vaikščioti gatvėse nuo 18 iki 6 valandos. Vėliau žydams buvo apribotas maisto produktų pirkimas, uždrausta gydytis pas nežydus gydytojus ir bendrose ligoninėse. 1941 08 02 Vilniaus miesto komisaras Ch. H. Hingstas išleido privalomą nutarimą visiems žydams nešioti geltoną Dovydo žvaigždę. Masiniai Vilniaus žydų areštai ir šaudymai prasidėjo 1941 07 viduryje. Suimtieji dažniausiai buvo varomi į Lukiškių kalėjimą, iš jo po kelių dienų buvo gabenami ar varomi pėsčiomis į Panerių mišką (12 km nuo Vilniaus) ir ten sušaudomi vokiečių saugumo policijos (ir Ypatingojo būrio) narių. Masinis žydų naikinimas vyko visą nacių okupacijos laikotarpį (iki 1944 07 pradžios); masinėje žudynių vietoje Paneriuose galėjo būti nužudyta daugiau kaip 50 000 Vilniaus ir Vilniaus apskrities žydų.
privalomas Vilniaus geto kaliniams nešioti skiriamasis ženklas – Dovydo žvaigždė (Pauliaus Račiūno fotografija)
Getas
Ostlando generalinio komisaro H. Lohseʼs nurodymu, 1941 09 06 Vilniaus miesto senamiestyje, (jame nuo seno telkėsi didelė miesto žydų bendruomenės dalis) buvo įkurtas Vilniaus getas. Jį sudarė 2 dalys – Didysis getas ir Mažasis getas, juos skyrė Vokiečių gatvė. Naciai ir jų vietiniai pagalbininkai į abu getus suvarė daugiau kaip 40 000 žydų. Getai buvo perpildyti, todėl juose įkalinti žydų tautybės gyventojai žudyti masiškai. Pirmoji masinių žudynių akcija Vilniaus gete buvo surengta 1941 09 15: suimta ir vėliau Paneriuose sušaudyta iki 1500 žm., tarp jų ir vaikų. Naciai stengėsi gete palikti tik darbingus ir turinčius specialybes žydus, kuriuos būtų galima panaudoti priverstiniams darbams, todėl 1941 10 likviduotas Mažasis getas, kuriame buvo įkalinta daugiau kaip 10 000 žm. (daugiausia nedarbingų asmenų, t. p. senelių ir vaikų); visi jie sušaudyti Paneriuose. Iki 1941 pabaigos Vilniaus gete liko apie 20 000 žmonių.
pagrindiniai Didžiojo geto vartai iš Rūdninkų gatvės pusės (iš išorės juos saugodavo lietuvių, iš vidaus – geto policininkai, prie vartų vykdavo patikrinimai, kratos, žmonės pro juos buvo išvežami į darbą ir į žudynių vietas)
Tarpininke tarp okupacinės valdžios ir įkalintos žydų bendruomenės Vilniaus gete buvo išrinkta Žydų taryba (Judenratas), kurią sudarė darbo, sveikatos apsaugos, socialinio aprūpinimo, švietimo, kultūros ir kiti skyriai. Žydų tarybai Didžiajame gete vadovavo Anatolis Friedas, Mažajame gete – Aizikas Leibovičius. Tvarkai Vilniaus gete užtikrinti buvo įsteigta geto žydų policija, kurios vadovu paskirtas Jakovas Gensas; šiai policijai buvo pavaldus ir geto kalėjimas. Nuo 1942 07 Žydų tarybai vadovavo J. Gensas. Pagal SS karininko (štandartenfiurerio) K. Jägerio raportą, iki 1941 pabaigos Paneriuose Ypatingasis būrys sušaudė mažiausiai 21 000 žydų. Nuo 1942 Vilniaus geto žydai naikinti nedidelėmis grupėmis. 1942 01–1943 03 (vadinamuoju geto stabilizacijos laikotarpiu, kuomet masinės žudynės nebuvo tokios intensyvios kaip 1941 antroje pusėje) atsirado galimybių plėtoti kultūrinį gyvenimą, t. p. reikštis įkalintųjų dvasiniam pasipriešinimui nacių ir vietinių kolaborantų vykdomai politikai. Dvasinis antinacinis pasipriešinimas ypač reiškėsi Vilniaus gete, kuris savo kultūrine, edukacine ir intelektualine veikla išsiskyrė ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europoje. Vilniaus gete veikė mokyklos hebrajų ir jidiš kalba, vaikų darželis, 2 religinės mokyklos, paauglių technikos mokykla, muzikos mokykla, jaunimo ir sporto klubai, biblioteka (vadinta Kultūros centru).
Vilniaus geto kalėjimas Lydos gatvėje (čia žydai buvo kalinami už menkiausius nusikaltimus, pvz., dėl blogai prisiūtos Dovydo žvaigždės, už maisto įnešimą į getą, taisyklių nesilaikymą)
Vilniaus geto kaliniui išduotas darbo pažymėjimas (1943; Pauliaus Račiūno fotografija)
Geto bibliotekai vadovavo pabėgėlis iš Varšuvos, bibliofilas Hermanas Krukas. Dviejų aukštų bibliotekos pastate veikė ne tik skaitykla, bet ir geto archyvas, statistikos biuras, muziejus, knygrišykla, pirtis ir netgi Vilniaus geto universitetas, kurį įkūrė pirmasis žydų mokslinio instituto JIVO Vilniuje direktorius Zeligas Kalmanovičius. 1942 01–1943 03 Vilniaus gete t. p. veikė (trumpai) profesinės ir kūrybinės sąjungos – mokytojų, medikų, literatų, muzikų, artistų. Buvo organizuojami susitikimai, skaitomi referatai, vyko dikusijos, parodos, koncertai, konkursai, buvo statomi spektakliai. Susibūrė ir profesionalų kolektyvai: simfoninis orkestras, 2 chorai ir teatras jidiš kalba. Teatro kūrimąsi dalis geto bendruomenės sutiko priešiškai, platinti lapeliai su užrašu: Kapinėse teatras nevyksta, todėl pirmasis pasirodymas atlikėjams ir žiūrovams buvo nelengvas išbandymas (Vilniaus geto teatras).
Vilniaus gete vykusio renginio afiša (1943; Pauliaus Račiūno fotografija)
1942 01 21, Vilniaus geto stabilizacijos laikotarpiu, gete susibūrė iki 350 narių vienijusi pogrindinė Jungtinė partizanų organizacija (jidiš k. Fereinikte Partizaner Organizacije, FPO), vadovaujama I. Vitenbergo; jos štabas įsikūrė Ašmenos gatvėje. Organizacijos tikslas – rengti ginkluotą pasipriešinimą gete išlikusių žydų garbei bei gyvybei apginti ir visais įmanomais būdais kenkti priešui. FPO nariai vakarais slapta rinkdavosi Vilniaus geto bibliotekos skaitykloje aptarti kovos veiksmų, o bibliotekos rūsyje mokėsi, kaip naudotis ginklu, t. p. šiame rūsyje įrengtose slėptuvėse buvo slepiamos žydų kultūros ir istorijos vertybės iš Didžiosios sinagogos, Strašūno viešosios bibliotekos, žydų mokslinio instituto JIVO. Kai 1943 07 15 buvo išduotas ir priverstas pasiduoti gestapui Jungtinės partizanų organizacijos vadas I. Vitenbergas, jai ėmė vadovauti A. Kovneris. 1943 09 01 Jechielio Šeinboimo vadovaujamiems Dror pogrindininkams nesėkmingai pasipriešinus naciams Vilniaus gete, pogrindžio vadovybė nusprendė, kad reikia trauktis į Naručio ir Rūdninkų miškus ir ten kovoti su priešu.
Vilniaus geto likvidavimas
Po 1943 09 01 pasipriešinimo naciams supratus, kad gete veikia ginkluota pogrindinė organizacija, turinti ryšį su antinaciniu judėjimu Vilniaus mieste, netrukus buvo nuspręsta panaikinti Vilniaus getą. 1943 09 14 nužudytas Žydų tarybos vadovas J. Gensas, o 09 23 pradėtas geto likvidavimas. Vyrai buvo atskirti nuo moterų ir vaikų, suvaryti į vagonus ir išvežti į nacių koncentracijos stovyklas Estijoje ir Vokietijoje, tinkančios darbui moterys išvežtos į Kaizervaldo koncentracijos stovyklą Latvijoje. Nedarbingi asmenys ir vaikai perkelti į Auschwitzo‑Birkenau koncentracijos stovyklą (Osvencimas), dalis geto žydų sušaudyta Paneriuose (Aukštųjų Panerių žudynių vieta ir kapai). Po Vilniaus geto panaikinimo apie 3000 geto kalinių buvo palikti dirbti nacių priverčiamojo darbo stovykloje Kailis ir Vokietijos kariuomenės autoremonto dirbtuvėse HKP, apie 50 – karo ligoninėje, 70 – gestapo dirbtuvėse; visi jie 1944 07 03–04 sušaudyti Paneriuose. Per nacių Vokietijos okupaciją pavyko išgyventi tik 2000–3000 Vilniaus žydų (Holokaustas).
popiežius Pranciškus pagerbia Lietuvos Holokausto aukas buvusio Vilniaus geto vietoje (2018 09 23)
L: G. Šuras Užrašai. Vilniaus geto kronika 1941–1944 Vilnius 1997; H. Kruk Paskutinės Lietuvos Jeruzalės dienos. Vilniaus geto ir stovyklų kronikos 1939–1944 Vilnius 2004; I. Rudaševskis Vilniaus geto dienoraštis Vilnius 2018; M. Dworzecki Yerushalayim de-Lita in Kamfun Umkum Paris 1947; Y. Arad Ghetto in Flames New York 1982.
3190