Vlniaus istòrija
Vilniaus dabartinėje teritorijoje žmonės gyvena nuo akmens amžiaus: Eiguliuose (Vilniaus termofikacinės elektrinės nr. 2 teritorija Vilkpėdės seniūnijoje) rastos dešimto tūkstantmečio prieš Kristų Madeleine’o kultūros gyvenvietės liekanos. Senojo arsenalo teritorijoje tirtas 7,5 m kultūrinis sluoksnis (nuo ketvirto–trečio tūkstantmečio prieš Kristų). Pirmame tūkstantmetyje didelės gyvenvietės buvo Kairėnuose (4–6 a.), Pūčkoriuose (1–14 a.), Naujojoje Vilnioje (pirmo tūkstantmečio antra pusė). Tankiausiai gyventa prie Neries ir Vilnios santakos, čia buvo įtvirtintų sodybų – Aukštutinės pilies teritorijoje rasta pirmo tūkstantmečio pirmos pusės gyvenvietės liekanų. Žemutinė pilis išaugo iš Aukštutinės papilio gyvenvietės (manoma, tai buvo Vilniaus miesto užuomazga); 13 a. pabaigoje–14 a. pradžioje iškasus Vilnios dabartinę vagą Vilniaus pilys tapo salos tipo pilimi tvirtove.
Vilniaus herbas
Per Vilniaus dabartinio Senamiesčio teritoriją jau 10–11 a. ėjo svarbūs prekybos keliai. Prie kelio į Rūdninkus 14 a. pradžioje buvo susiformavusi pirmoji turgaus aikštė, 14 a. pabaigoje atsirado antroji – dabartinė Rotušės aikštė. Pasak legendų, Vilnius buvo svarbus pagoniškos Lietuvos kulto centras, Vilnios dešiniajame krante buvusi Perkūno šventvietė, deginti mirę Lietuvos valdovai (Šventaragio slėniai). 13 a. viduryje karalius Mindaugas Vilniuje pastatydino pirmąją Lietuvos katalikų bažnyčią – mūrinę katedrą.
Seniausias istorijos šaltinis, kuriame minimas Vilniaus vardas, – Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino 1323 01 25 į Vakarų Europą siųstas laiškas (Gedimino laiškai). Juo į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostinę kviečiami amatininkai ir pirkliai. 14 a. Vilnius buvo Vilniaus kunigaikštystės centras; ją paveldintis ar kitaip užimantis kunigaikštis nuo Gedimino laikų laikytas Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu. 14 a. antroje pusėje miestą daug kartų nesėkmingai puolė kryžiuočiai. Pasak jų kronikų, 1390 puolant Žemąją ir Kreivąją pilį per kovas ir gaisrus žuvo 14 000 vilniečių. Vilnius kūrėsi kaip daugiatautis miestas. 14 a. pabaigoje minimi miestą sudarę Didysis (lietuvių) ir Rusų miestai. Iki 16 a. daugiausia gyveno lietuvių ir gudų, t. p. kūrėsi vokiečių pirkliai ir amatininkai, po 1397 atsikėlė totorių. Jau 14 a. apsigyveno žydų; 16 a. pabaigoje–17 a. pradžioje susidarė kahalas (panaikintas 1845). 16–17 a. per reformaciją ir kontrreformaciją ėmė daugėti lenkų – 17 a. viduryje 53 % miestiečių aktų surašyta lenkų kalba (15–16 a. – apie 5 %).
Kunigaikštis Vytautas su kryžiuočių kariuomene 1391 puola Vilnių (Iliustruotojo metraščių sąvado miniatiūra, 16 a. antra pusė)
Vilniaus miesto sienos Subačiaus vartai (plunksna, teptukas, 1785, dailininkas P. Smuglevičius, Krokuvos nacionalinis muziejus)
1387 Jogaila suteikė Vilniui Magdeburgo teisę (Jogailos privilegija Vilniui), Vilniaus pirkliams buvo leista visoje Lietuvoje laisvai prekiauti nemokant kelių, tiltų ir brastų mokesčio. Vilniaus magistratą (miesto valdybą) sudarė vaitas (skiriamas didžiojo kunigaikščio), 12 burmistrų ir 24 tarėjai (renkami iki gyvos galvos; dirbo pamečiui po 2 burmistrus ir 4 tarėjus). Vaitas buvo baudžiamųjų bylų teisėjas, be vaito teismo, veikė rotušės teismas, kuris sprendė miestiečių civilines bylas (16 a. atsiradus suolininkų institucijai teismai susiliejo). Magistratas nevaldė atskiras jurisdikas Vilniuje turėjusio vyskupo, kapitulos, vienuolynų ir pasauliečių didikų (nuo 15 a. pabaigos–16 a. pradžios kūrė rezidencijas mieste), jų tarnų, valdinių, t. p. priemiesčių gyventojų. Miestiečiais buvo laikomi tik amatininkai ir pirkliai, cechų ir gildijų nariai.
Pirmosios gamybinio ir religinio pobūdžio miestiečių organizacijos buvo 15 a. minimos brolijos. 1495 įsikūrė pirmieji amatininkų (auksakalių, siuvėjų) cechai; 16 a. jų buvo daugiau kaip 20, 1795–1800 – 38. 1629 patvirtintas vadinamosios Šešiasdešimties vyrų pirklių sąjungos, atstovaujančios visiems Vilniaus pirkliams, statutas. Vilniuje veikė Vilniaus monetų kalykla, 16 a. pastatyta patrankų liejykla. Nuo 1397 Vilniuje veikė pirmoji žinoma Lietuvos mokykla – Vilniaus katedros mokykla, 15 a. – vienuolyno mokykla. Iki 16 a. dauguma miesto namų buvo mediniai. Jau 14 a. buvo gatvių, išklotų mediniu grindiniu, 16 a. atsirado medinių vamzdžių vandentiekis, gatves imta grįsti akmenimis, jos buvo prižiūrimos ir valomos. 1503–22 dėl totorių grėsmės miestas apjuostas gynybine siena (Vilniaus miesto siena), joje įrengti vartai su gynybos bokštais (nugriauti 1800–03, išskyrus Aušros vartus). 1536 pastatytas tiltas per Nerį. Palei svarbius kelius augo priemiesčiai – Užupis, Šnipiškės, Antakalnis, Lukiškės, Rasos (daugiausia didikų valdos).
seniausias žinomas Vilniaus planas (16 a.; nežinomo dailininko piešinys iš Brauno atlaso 1581 leidimo)
16 a. pradžioje Vilniuje daugiausia per didžiojo kunigaikščio dvarą ėmė plisti Renesanso ir humanizmo idėjos. Renesanso architektūra ir dailė apie šimtmetį plėtojosi greta 14–16 a. vyravusios gotikos. 16–17 a. Vilniuje buvo rengiami karnavalai ir muzikos paradai. Vladislovas Vaza čia laikė dramos, operos ir baleto trupes.
Vykstant reformacijos judėjimui Vilnius tapo svarbiu mokslo ir knygų leidybos centru. 1522 pradėjo veikti P. Skorinos spaustuvė; 17 a. pradžioje Vilniuje veikė 10 spaustuvių (žymesnės: Bazilijonų spaustuvė, Karcanų spaustuvė, Mamoničių spaustuvė, Vilniaus akademijos spaustuvė). 1539 reformatas Abraomas Kulvietis įsteigė pirmąją aukštesniąją mokyklą. Kovai su reformacija Vilniaus vyskupo pakviesti jėzuitai 1570 įsteigė kolegiją (Vilniaus jėzuitų kolegija), 1579 ji pertvarkyta į akademiją ir universitetą (Vilniaus universitetas). Po Liublino unijos (1569) ėmė mažėti Vilniaus, kaip Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostinės, reikšmė – Abiejų Tautų Respublikos valdovai čia lankėsi retai, Ponų Taryba ir Seimai nebesirinko. Vilnius labai nukentėjo per 1610 gaisrą, 1655–61 Rusijos, 1702–09 Švedijos okupacijas, nuo 1709 bado ir maro. Miestui atsigauti prireikė daugiau kaip 50 m., vietoj sudegusių ar sugriautų pastatų 17–18 a. iškilo barokinių bažnyčių, visuomeninių pastatų ir rūmų, nutiesta naujų gatvių. 18 a. antroje pusėje Vilnius tapo svarbiu judaizmo studijų centru (daugiausia dėl 1745–97 Vilniuje gyvenusio ben Š. Z. Elijahu, Vilniaus Gaono, autoriteto).
Steponas Batoras įsteigia Vilniaus akademiją (aliejus, apie 1830, dailininkas V. Smakauskas, Lietuvos dailės muziejus)
Vilniaus miesto panorama (ofortas, 1600, dailininkas T. Makowskis)
1794 Vilniuje prasidėjo sukilimas prieš Targowicos konfederacijos šalininkus. Po Abiejų Tautų Respublikos III padalijimo Vilnius su didesniąja Lietuvos dalimi buvo prijungtas prie Rusijos imperijos; 1794–1830 buvo Lietuvos generalgubernatorijos, 1830–1912 Vilniaus generalgubernatorijos, 1797 ir 1801–1915 – Vilniaus gubernijos centras.
Vilniaus rotušė 18 a. viduryje (1763, dailininkas Marcelinas Januševičius, Lietuvos dailės muziejus)
19 a. pradžioje Vilnius buvo trečias pagal dydį Rusijos imperijos miestas. Jo vidaus tvarka buvo keičiama pagal Rusijos imperijos įstatymus – 1808 vietoj magistrato sudaryta miesto dūma, kuriai vadovavo miesto galva, išnyko jurisdikos, bet išliko luominiai teismai ir administracija. 1817 patvirtintas perspektyvinis miesto planas, nauji miesto kvartalai statyti pagal stačiakampį gatvių tinklą. Per prancūzmetį (1812) Vilniuje veikė Prancūzijos civilinės okupacinės valdžios institucija – Lietuvos laikinosios vyriausybės komisija. 1812 pabaigoje per miestą traukėsi Prancūzijos kariuomenė (čia palaidota apie 80 000 jos karių). Po karo pagyvėjo Vilniaus visuomeninis gyvenimas, kūrėsi inteligentijos (daugiausia Vilniaus universiteto studentų, dėstytojų, absolventų) nelegalios draugijos (filomatai, filaretai, šubravcai). 1822–23 susibūręs universiteto studentų ir Dvasinės katalikų akademijos alumnų lietuvių būrelis laikytinas lietuvių tautinio judėjimo pradžia.
Vilniaus Dominikonų gatvė (J.-B. Arnout ir A. J. B. Bayot chromolitografija iš J. K. Vilčinskio Vilniaus albumo, 1850, Varšuvos nacionalinis muziejus)
1831 06 19 sukilėlių (1830–1831 sukilimas) daliniai per Panerių kautynes nesėkmingai bandė prasiveržti į Vilnių. Po sukilimo uždarytas universitetas; 1842 Medicinos‑chirurgijos akademiją perkėlus į Kijevą, 1844 Dvasinę akademiją – į Sankt Peterburgą, Vilniuje neliko aukštųjų mokyklų. 1855–65 veikusi Vilniaus laikinoji archeologijos komisija įkūrė Vilniaus senienų muziejų; 1867 atidaryta Vilniaus viešoji biblioteka (1877 turėjo apie 250 tūkst. knygų). 1861 įvyko antirusiškų demonstracijų. Per 1863–1864 sukilimą Vilniuje veikė sukilimo politinė institucija – Judėjimo komitetas. 1863 įvesta karo padėtis (panaikinta 1871). Lukiškių aikštėje generalgubernatoriaus M. Muravjovo įsakymu buvo pakarta sukilimo ir sukilėlių dalinių 21 vadas, tarp jų K. Kalinauskas, Z. Sierakauskas.
Nutiesus Sankt Peterburgo–Varšuvos geležinkelį Vilniaus–Daugpilio liniją (1860) 19 a. antroje pusėje Vilnius tapo svarbiu transporto mazgu, plėtėsi pramonė, pagyvėjo prekyba, daugėjo gyventojų (1 lentelė). 1864 pradėjo veikti dujų fabrikas (gatvės apšviestos dujiniais žibintais), ketaus liejykla. 1893–1915 miesto centrą su geležinkelio stotimi, Antakalnio ir Užupio priemiesčiais jungė arklinis tramvajus. 1894–95 Vilniuje veikė apie 20 fabrikų, juose dirbo apie 900 darbininkų; tuo laiku Vilnius tapo Lietuvos amatų ir pramonės didžiausiu centru. 19 a. 10 dešimtmetyje mieste imta statyti daugiau mūrinių namų, 20 a. pradžioje gatvėse pradėta kloti betoninių plytelių šaligatvius. 1900 pradėjo veikti P. Vileišio metalo fabrikas, 1903 Šnipiškėse – pirmoji elektrinė. Vilniuje 19 a. pabaigoje pradėjo kurtis partijos: Lietuvos socialdemokratų partija (1896), Bundas (1897). 1904 panaikinus lietuvių spaudos draudimą suaktyvėjo lietuvių visuomeninė ir kultūrinė veikla.
Atlaidai Šv. Petro ir Povilo bažnyčioje Vilniuje (19 a. pabaiga, Vilniaus universiteto biblioteka)
Šv. Jono gatvė ir varpinė (1913)
Vilniaus panorama (1912–15, Vilniaus universiteto biblioteka)
Buvo rengiami vieši spektakliai, koncertai, pradėta leisti lietuvišką spaudą (Vilniaus žinios); veikė Lietuvių dailės draugija, Lietuvių mokslo draugija, Lietuvių moterų sąjunga, Vilniaus lietuvių savitarpinės pašalpos draugija. 1905 per Didįjį Vilniaus seimą iškelta Lietuvos autonomijos idėja. 1917 09 per Lietuvių konferenciją Vilniuje išrinkta Lietuvos Taryba 1918 paskelbė Vasario 16 Aktą. I pasaulinio karo pradžioje iš Vilniaus evakuota nemažai pramonės įmonių, įstaigų ir gyventojų. 1915 09 miestą užėmė Vokietijos kariuomenė. Vilniuje 1914–15 veikęs Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti centras, vėliau – draugijos Vilniaus komitetas (vadovas A. Smetona) įsteigė ir išlaikė 47 bendrabučius, maitinimo punktus karo pabėgėliams. 1919 miestą užėmė Sovietų Rusijos, 1920 – Lenkijos kariuomenė. 1920–39 Vilnius buvo okupuotas Lenkijos, dėl jo ir viso Vilniaus krašto vyko nepriklausomos Lietuvos ir Lenkijos diplomatinė kova tarptautinėse organizacijose (Vilniaus klausimas).
1920–22 Vilnius buvo vadinamosios Vidurinės Lietuvos, 1925–39 – Vilniaus vaivadijos administracinis centras. Miestas tapo Vilniaus krašto lietuvių visuomeninės ir kultūrinės veiklos židiniu, čia veikė Vytauto Didžiojo gimnzija, Laikinasis Vilniaus lietuvių komitetas, švietimo draugijos Kultūra, Rytas, Lietuvių šv. Kazimiero draugija, Lietuvių mokytojų sąjunga, Vilniaus lietuvių studentų sąjunga leido žurnalą Lietuviškas baras, ėjo lietuviški laikraščiai Rytų Lietuva, Vilniaus aušra, Vilniaus aidas, Vilniaus rytojus, Vilniaus žodis. Lenkijos valdžia persekiojo lietuviškas mokyklas ir draugijas, jas uždarinėjo, aktyviausi lietuvių veikėjai buvo įkalinami, tremiami. Lenkijos periferijos miestu tapusį Vilnių apėmė sąstingis – beveik nevyko statybos, nesikūrė stambios įmonės.
Lietuvos kariuomenė įžengia į Vilnių (1939 10 28)
1939 09 19 Vilnių užėmė ir apiplėšė SSRS kariuomenė. 1939 10 10 Lietuvos-SSRS savitarpio pagalbos sutartimi miestas grąžintas Lietuvai. 1940 06 SSRS okupavus Lietuvą, 08 25 į Vilnių perkeltos LSSR valstybinės įstaigos. 1941 06 22 miestą bombardavo, 06 24 – užėmė Vokietijos kariuomenė.
Per nacių okupaciją Vilniuje 1941–43 veikusiuose didžiajame ir mažajame getuose uždaryta apie 50 000 miesto žydų, daugiau kaip 33 000 jų nužudyta dar iki 1941 pabaigos. Iš viso Aukštuosiuose Paneriuose nužudyta apie 70 000 (kitais duomenimis, daugiau kaip 100 000) Vilniaus gyventojų (daugiausia žydų). 1943 uždarytos aukštosios mokyklos, suimta daugiau kaip 60 inteligentų. 1944 per Vilniaus operaciją miestą užėmė SSRS kariuomenė. Per karą sugriauta apie 40 % gyvenamųjų namų, susprogdinti tiltai per Nerį, iš dalies ar visiškai sunaikinta 73 % įmonių. Per II pasaulinį karą ir po jo gerokai pasikeitė Vilniaus gyventojų tautinė sudėtis: sunaikinta žydų bendruomenė, 1944–47 į Lenkiją repatrijavo apie 90 000 lenkų, iš SSRS atkelta nemažai rusakalbių (2 lentelė).
Vokiečių gatvė Vilniuje (20 a. 6 dešimtmetis)
Lazdynų gyvenamasis rajonas Vilniuje (1972, architektai V. E. Čekanauskas, V. Brėdikis)
Po karo miestas atstatytas, planingai sparčiai kurta pramonė (daugiausia metalo apdirbimo ir mašinų gamybos) – 1950–69 Vilniaus pramonės produkcijos mastas išaugo 17 kartų. Pastatyta stambių įmonių (Elfos gamykla 1945, Lelijos siuvimo fabrikas 1947, Elektros suvirinimo įrenginių gamykla 1953, Verpimo ir audimo fabrikas Audėjas 1956, Sigmos gamykla 1956, Kuro aparatūros gamykla 1959, Plastos gamykla 1961). 20 a. 7–9 dešimmetyje naudojant stambiaplokščių namų statybos technologiją pastatyta naujų gyvenamųjų mikrorajonų (Lazdynai, Karoliniškės, Viršuliškės, Šeškinė, Baltupiai, Justiniškės, Pašilaičiai, Fabijoniškės). Neries dešiniajame krante imta formuoti naują miesto centrą. Per sovietų okupaciją buvo sunaikinta ar sunyko apleista dalis Vilniaus religinio paveldo (uždaryti ir kitoms, dažniausiai ūkio, reikmėms pritaikyti vienuolynai, bažnyčios). Įkurta SSRS karinių bazių, didžiausia – vadinamajame Šiaurės miestelyje.
20 a. 7–9 dešimtmetyje Vilniuje koncentravosi Lietuvos disidentų judėjimas, 1978 įkurta Lietuvos laisvės lyga. 1988 Vilnius tapo Sąjūdžio veiklos centru, tautinio atgimimo svarbiausių mitingų ir renginių vieta. 1990 Vilniuje Aukščiausioji Taryba-Atkuriamasis Seimas paskelbė Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo Kovo 11 Aktą. 1991 per Sausio tryliktosios įvykius prie televizijos bokšto ir radijo ir televizijos pastato žuvo 14 ir buvo sužeista daugiau kaip 600 laisvės gynėjų. 1991 patvirtintas Vilniaus herbas. 1989 pradėta bažnyčias grąžinti tikintiesiems, nekilnojamąjį turtą – buvusiems savininkams. Bankrutavo arba nutraukė veiklą į SSRS rinką orientuotos didžiausios gamyklos (Ventos gamybinis susivienijimas, Vilmos, Kuro aparatūros, Sigmos, Žalgirio gamyklos). Iš Vilniaus pasitraukus SSRS kariniams daliniams (1993) buvusių karinių miestelių teritorijoje įgyvendinami statybų projektai.
Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo posėdžių salėje priėmus Kovo 11 Aktą (1990 03 11)
21 a. pradžioje Vilniuje pastatyta didelių prekybos centrų, modernių daugiaaukščių ir mažaaukščių gyvenamųjų pastatų, jų kvartalų, sparčiai auga priemiesčiai. Miesto gatvėms grąžinti istoriniai vardai, atstatomi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Valdovų rūmai. Atnaujinta daugelis gatvių ir pastatų.
Dainų šventės atidarymo koncertas Vilniaus Katedros aikštėje (2014 07 02 )
Tyrinėjimai
Vilniaus senamiestyje archeologai daugiausia tyrinėjo Aukštutinę, Kreivąją, Žemutinę pilis ir prie jų esančius objektus (Katedros aikštę, arsenalą ir kita). Senamiestis tiriamas nuo 20 amžiaus. 1959–2011 jį žvalgė ir tyrė daugiau kaip 360 Lietuvos archeologų vadovaujamų ekspedicijų. Joms dažniausiai vadovavo R. Žukovskis (35), L. Kvizikevičius (25), T. Poška (24), A. Vaicekauskas (24), S. Sarcevičius (20), K. Katalynas (14). Restauruojant Senamiestį daugiausia tyrinėta Vilniaus rotušė, Prezidento rūmai, Gedimino prospektas ir Lukiškių aikštė. Atrasta ankstesnių laikų statinių liekanų, tarp jų – 16 a. degimo krosnių. Radiniai (14–20 a. datuojami ginklai, darbo įrankiai, papuošalai, buities daiktai, monetos ir jų falsifikatai, plombos, raitelio ir žirgo aprangos, keramikos dirbinių fragmentai, kiti akmens amžiumi datuojami daiktai) saugomi Lietuvos nacionaliniame muziejuje.
1
2
L: Vilniaus istorija 3 t. Vilnius 2024.
-Vilnius
2271