Vilniaus katedra ir varpinė

Vlniaus kãtedra ir vapinė, Šv. výskupo Stanslovo ir šv. Vladslovo arkikãtedra bazlika ir vapinė, Žemutinės pilies dalis. Stovi Katedros aikštėje (suformuota 19 a. nugriovus Žemutinės pilies sieną) – svarbiausioje Vilniuje. Aikštėje yra Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino paminklas (1996, skulptorius V. Kašuba).

Vilniaus katedra ir varpinė. Dešinėje – Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino paminklas (1996, skulptorius V. Kašuba)

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kanclerio, Vilniaus vaivados Alberto Goštauto antkapinio paminklo plokštė Vilniaus katedros Goštautų koplyčioje (marmuras, apie 1540, skuptorius B. Z. da Gianotti)

Povilo Alšėniškio antkapinė plokštė Vilniaus katedros Goštautų koplyčioje (marmuras, 1555, skulptorius G. M. Padovano)

Šv. Jonas Nepomukas prieš karalių Vaclovą (aliejus, 18 a. pabaiga–19 a. pradžia, dailininkas P. Smuglevičius)

Freska Stebuklingas Uršulės atgijimas prie Šv. Kazimiero karsto (apie 1692, dailininkas M. Palloni) Vilniaus katedros Šv. Kazimiero koplyčioje

Vilniaus katedros Didysis altorius (jame – paveikslas Šv. Stanislovo mirtis 1799, dailininkas P. Smuglevičius)

Katedra

Vilniaus katedros pagrindinis fasadas (18 a.)

Vilniaus katedros interjeras

Katedra – svarbiausia Lietuvos katalikų bažnyčia, reikšmingiausias klasicizmo paminklas Lietuvoje. Žymiausias L. Gucevičiaus kūrinys. Ji halinė, trinavė, stačiakampio plano, simetriškos kompozicijos, su 11 šoninių koplyčių, kvadratine zakristija, portiku pagrindiniame fasade. Fasadai klasicistiškai didingi. Monumentaliame pagrindiniame fasade – dorėniškojo orderio 6 kolonų portikas, raiškus antablementas su reljefais puoštomis metopomis, trikampio frontono timpane – horeljefas Nojaus auka (18 a. pabaiga, skulptorius T. Righi). Ant frontono – šv. Elenos, šv. Kazimiero, šv. Stanislovo skulptūros (1792, skulptorius K. Jelskis, 1950 sovietų valdžios buvo nuimtos ir sunaikintos, 1997 atstatytos, skulptorius S. Kuzma). Šoniniai fasadai simetriški, koplyčias jungia antablementas ir kolonados, sienas skaido nišos su skulptūromis. Rytiniame gale išryškėja Šv. Kazimiero koplyčios ir zakristijos kupolai.

Vilniaus katedros zakristijos kredensas (18 a. vidurys)

Katedros pagrindinės dalies interjero erdvių struktūra gotikinė, puošyba klasicistinė. Keturkampiai pilioriai remia kryžminius skliautus, sienų plokštumas skaido piliastrai, tarp jų – koplyčių portalai su trikampiais sandrikais. Didysis altorius klasicistinis, portiko pavidalo, jame – P. Smuglevičiaus paveikslas Šv. Stanislovo mirtis (1799). Šv. Kazimiero koplyčia (17 a. antra pusė, architektas C. Tencalla ir kiti, skulptorius G. P. Perti) ankstyvojo baroko stiliaus (vienas vertingiausių barokinių interjerų Lietuvoje), kvadratinė, viršutinė dalis aštuonsienė, gausiai dekoruota freskomis (1692, dailininkas M. Palloni). Katedros viduje gausu vertingų freskų, paveikslų (tarp jų – P. Smuglevičiaus), skulptūrų, antkapinių paminklų, memorialinių lentų (yra daugiau kaip 40 dailės paminklų), rūsiuose daugiau kaip 20 kriptų, vienoje jų – 14 a. pabaigos freska Nukryžiuotasis su Švč. Mergele Marija ir šv. Jonu Evangelistu.

Istorija

Manoma, pirmoji katedra pastatyta 13 a. pabaigoje buvusios pagoniškos šventyklos vietoje, buvo pereinamojo iš romaninio į gotiką stiliaus. Po Mindaugo mirties (1263) galėjo būti paversta pagonių šventykla. 1387 Jogailos iniciatyva pastatyta nauja bažnyčia (1388 konsekruota Gniezno arkivyskupo Bodzanto). Prie bažnyčios veikė mokykla (manoma, pirmoji Lietuvoje, paminėta 1397). Pastatytos koplyčios: 1423 – Montvydų, 1436 – Goštautų, Kęsgailų, 1474 – Karališkoji, 1495 – Vyskupų. Katedroje palaidoti Vytautas (1430), jo žmona Ona (1418), brolis Žygimantas Kęstutaitis (1440), Švitrigaila (1452), Vytauto brolio Žygimanto sūnus Mykolas (1452), šv. Kazimieras (1484). Šv. Kazimiero koplyčioje saugomi šv. Kazimiero palaikai (1953 sovietų valdžiai atėmus katedrą šv. Kazimiero karstas su palaikais buvo perkeltas į Šv. Petro ir Povilo bažnyčią Vilniuje, per tautinį atgimimą 1989 03 04 iškilmingai grąžintas į Šv. Kazimiero koplyčią).

Vilniaus katedros Šv. Kazimiero koplyčios kupolas

1522 prie katedros veikė 3 klasių mokykla (buvo dėstoma retorika, muzika, dialektika, lotynų kalba, skaičiavimas), įkūrus Vilniaus kolegiją (1570), mokykla tapo jos dalimi. 1522 katedra remontuota (italų architektas Anus), šalia buvusiame gynybiniame bokšte įrengta varpinė. Po 1530 gaisro atstatyta (architektai B. Z. da Gianotti, G. Cini), 1534–57 pristatyta koplyčių, įrengta kriptų. 1529 katedroje iškilmingai vainikuotas Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Augustas. Atstatytoje katedroje palaidotos dvi Žygimanto Augusto žmonos (Elžbieta Habsburgietė, 1545, ir Barbora Radvilaitė, 1551; palaikus 1931 surado architektas J. Pekša didžiojoje navoje prie presbiterijos paslėptoje kriptoje). Buvo laidojami Vilniaus vyskupai (Jonas iš Lietuvos kunigaikščių, 1538, V. Protasevičius, 1580) ir kapitulos nariai.

Vilniaus katedros vargonai (1969, pastatė bendrovė Alexander Schuke Orgelbau Potsdam)

Po 1610 gaisro iki 1632 katedra atstatyta (vadovavo architektas V. Polis), pagrindiniame fasade pastatyti du bokštai. 1623–36 Zigmanto Vazos iniciatyva pastatyta Šv. Kazimiero koplyčia. Per 1655 karą smarkiai apgriauta (vietomis įgriuvo skliautai) ir apiplėšta (Rusijos kareiviai nuplėšė ir išsivežė varinį katedros stogą). Nuo 1666 austrų architektas J. V. Salvadoras vadovavo remonto darbams. 1730 katedra vėl remontuota, įdėtos marmuro plokščių grindys. 1769 audra nugriovė katedros bokštą, katedra uždaryta. 1786 atnaujinta Šv. Kazimiero koplyčia (architektas C. Spampani). 1783 katedra pradėta rekonstruoti pagal L. Gucevičiaus projektą, 1801 rekonstrukciją baigė architektas M. Šulcas: pastatas paplatintas ir pailgintas, pastatyta zakristija, pagrindinio fasado portikas, suvienodinti šoniniai fasadai; katedra įgavo dabartinį vaizdą.

Vilniaus katedros portiko skulptūrinis dekoras

19 a. katedros stogas uždengtas varine skarda, tvarkyti rūsiai (architektas P. de Rossi); 1916 Vokietijos okupacinė valdžia stogą nuplėšė. 1836–38 katedra remontuota (architektas K. Podčašinskis). 1889 įrengti nauji vargonai (meistras J. Radavičius). 16 a. ir vėliau pamokslai sakyti lietuvių kalba. 1901 per 100 m. jubiliejaus iškilmes katedroje laikytos mišios lietuvių kalba, 1908–23 rytinės mišios šeštadieniais t. p. laikytos lietuvių kalba, vėliau lietuvių pamaldos leistos tik per Sekmines, gegužės mėnesio vakarais ir 1927 02 21 per J. Basanavičiaus laidotuves. 1922 palaimintojo J. Matulaičio rūpesčiu katedrai suteiktas mažosios bazilikos titulas. 1925 Lenkijai pasirašius konkordatą su Šventuoju Sostu Vilniaus katedra tapo arkikatedra.

1949 katedra sovietinės valdžios uždaryta, 1953 perduota dailės muziejui. 1955–56 katedra perdažyta. Nuo 1968 tirta pastato konstrukcijų būklė, daryti architektūriniai tyrimai (darbų vadovas architektas K. N. Kitkauskas). 1969 restauruoti vargonai, 1980 stogas uždengtas vario skarda, perdažyti fasadai, restauruotos jų skulptūros, nuo 1981 restauruotas katedros vidus. 1984–86 atlikti papildomi archeologiniai ir architektūriniai tyrimai. Per 1985 restauraciją katedroje atrastas Vilniaus katedros lobynas. 1988 katedra grąžinta tikintiesiems, 1989 02 05 atšventinta. 1993 09 04 popiežius Jonas Paulius II malda arkikatedroje pradėjo apaštalinę kelionę Lietuvoje. 1918–25 katedroje dirbo palaimintasis J. Matulaitis, 1940–47 – arkivyskupas M. Reinys, 1949–58 – vyskupas K. Paltarokas, 1989–90 – vyskupas J. A. Boruta, 1991–2013 – arkivyskupas metropolitas A. J. Bačkis (nuo 2013 04 arkivyskupas emeritas), nuo 2013 – G. Grušas.

Varpinė

Varpinė 4 tarpsnių, 57 m (su kryžiumi) aukščio. Apatinė apvalioji dalis gotikinė (manoma, tai Žemutinės pilies gynybinio bokšto liekana), aštuoniasienės dalies 2 tarpsniai turi baroko apdailą, trečias tarpsnis – klasicistinis. Stogas šalmo pavidalo, su piramidine smaile ir kryžiumi ant paauksuoto būgno. Seniausioji keturkampė (požeminė dalis) sumūryta 13 a. (viena seniausių mūro liekanų Lietuvoje). Apvalioji dalis sumūryta 14 a. antroje pusėje, vėliau užstačius aštuoniasienės dalies pirmą tarpsnį, bokštas pritaikytas varpinei, 16 a. pabaigoje pristatytas trečias tarpsnis. 17 a. antroje pusėje įtaisyti nauji varpai ir laikrodis (varpų liejikas J. Delamarsas). 1965–89 (po restauravimo, architektas S. B. Lasavickas) apatinėje dalyje veikė Vilniaus ekskursijų biuras. 1967 įrengta 16 varpų (nuo 2005 dalis jų saugoma Bažnytinio paveldo muziejuje Vilniuje) ir manualas, 2002 įrengti 6 nauji varpai.

L: N. Kitkauskas Vilniaus katedra Vilnius 1976, Vilniaus arkikatedros požemiai Vilnius 1994; Vilniaus arkikatedra / sud. R. Stankevičienė Vilnius 1998.

2271

-Vilniaus arkikatedra