Vilniaus kraštas

Vlniaus krãštas, Vlniaus žẽmė, Vilnijà, dabartinės Lietuvos pietrytinė ir dabartinės Baltarusijos vakarinė dalis, 1919 04–1920 07, 1920 10–1939 10 okupuota Lenkijos, 1939 ir 1940 SSRS perduota Lietuvai (1939 dalis ir Baltarusijos Sovietų Socialistinės Respublikos). Vilniaus ir Vilniaus krašto klausimas 1919–39 buvo Lietuvos ir Lenkijos santykių svarbiausia problema (Vilniaus klausimas). Lenkijos vyriausybė, siekdama įsitvirtinti okupuotose lietuvių ir baltarusių žemėse, sudarė tariamai savarankišką valstybėlę – Vidurinę Lietuvą (1920–22), apėmusią Vilniaus kraštą (lenkiškai Ziemia Wileńska). 1922 03 24 Lenkijos seimas kraštą prijungė prie Lenkijos.

Teritorija, administracija ir gyventojai

Vilniaus krašto ribos kito. Iš pradžių jo riba rytuose ir pietuose ėjo 1920 07 12 Lietuvos–Sovietų Rusijos taikos sutartimi nustatyta Sovietų Rusijos ir Lietuvos Respublikos siena, vakaruose sutapo su demarkacijos (nuo 1928 – administracinė) linija (Lietuvos–Lenkijos demarkacijos linijos), šiaurėje – su Lenkijos–Latvijos siena. Vėliau Vilniaus kraštu laikyta tik lietuvių etninės žemės (Druskininkai, Naujoji Vilnia, Pabradė, Švenčionėliai, Trakai, Vilnius, Adutiškio, Ceikinių, Daugėliškio, Dieveniškių, Drūkšių, Eišiškių, Kaltanėnų, Maišiagalos, Marcinkonių, Mickūnų, Nemenčinės, Paberžės, Pabradės, Peršaukščio, Riešės, Rimšės, Rudaminos, Rūdiškių, Smalvų, Šalčininkų, Šumsko, Švenčionių, Trakų, Turgelių, Tverečiaus, Valkininkų, Varėnos valsčiai) šioje teritorijoje.

Po 1940 Vilniaus kraštu vadinama teritorija, kurią SSRS 1939 ir 1940 perdavė Lietuvai. 1922 04 06 kraštas įėjo į sudarytą Vilniaus administracinę apygardą (1925 plotas 27 849 km², 973 404 gyventojų, centras – Vilnius); ją sudarė Vilniaus miestas, Ašmenos, Breslaujos, Dysnos, Dunilovo, Švenčionių, Vileikos ir Vilniaus-Trakų apskritys.

Vidurinės Lietuvos valdžios įstaigos – Laikinosios valdančiosios komisijos funkcijas perėmė Lenkijos vyriausybės delegatūra. Ją sudarė prezidiumo, administracijos, savivaldybių, viešojo saugumo, pramonės, žemės ūkio ir veterinarijos, visuomeninės globos, sveikatos, ūkio ir biudžeto skyriai, apygardos viešųjų darbų, geležinkelių ir telegrafo direkcijos, iždo rūmai, švietimo kuratorija. Vilniaus administracinės apygardos administraciją vienodinant su visos Lenkijos administracija Lenkijos seimo 1925 12 22 įstatymu įsteigta Vilniaus vaivadija. Krašto diduma (minėtos lietuvių etninės žemės) priklausė šiai, kita dalis – Naugarduko (Eišiškių valsčius) ir Balstogės (Druskininkai, Marcinkonių valsčiai) vaivadijoms.

Pagal Lenkijos valdžios vykdytą gyventojų visuotinį surašymą, 1931 Vilniaus krašto didžiojoje dalyje (Vilniuje, Vilniaus‑Trakų ir Švenčionių apskrityse) buvo 546 000 gyventojų, iš jų 55 % dirbo žemės ūkyje, 16,8 % – pramonėje ir amatuose; lenkų buvo 69 %, žydų – 12,5 %, lietuvių – 11 %, rusų – 3,5 %, baltarusių – 3 %, kitų – 0,5 %; lietuvių tyrinėtojų duomenimis, lenkų buvo apie 35 %, lietuvių – apie 25 %, žydų – apie 15 %, tautiškai neapsisprendusių (vadinosi vietiniais katalikais) – 15 %, po 5 % – rusų ir baltarusių. Lenkijos okupacijos laikotarpio krašto oficiali kalba – lenkų; vykdyta polonizacija, persekiota lietuvių kunigija.

Ekonomika

Vilniaus kraštas buvo ekonomiškai atsilikęs agrarinis užkampis. Krašto pramonė rėmėsi daugiausia siaura vietos rinka. Lenkijos valdžia lietuvių ir baltarusių žemes laikė pigios žaliavos ir darbo jėgos šaltiniu. 1920 12 11 Vidurinėje Lietuvoje paskelbus žemės reformos dekretą, jai paimti valstybiniai, buvusio Valstiečių banko, Bažnyčios ir kiti konfiskuoti dvarai. Iš 969 Vilniaus krašto dvarų (su daugiau kaip 50 ha ūkiais) 883 priklausė lenkams; jie turėjo 92 % visos dvarininkų žemės. Pirmenybę pirkti žemės iš fondo turėjo Lenkijos kariai; taip siekta kraštą kolonizuoti.

Švietimas

1934 krašte buvo 14 valstybinių pradinių mokyklų dėstomąja lietuvių kalba ir 153 mokyklos, kuriose ta kalba buvo dėstomi kai kurie dalykai; iš tikrųjų tik apie 14 mokyklų leista dėstyti lietuviškai tik pirmame skyriuje. Lietuvių valstiečiai vaikus leido į lietuvių švietimo draugijų Rytas ir Kultūra įsteigtas privačias mokyklas. 1927 veikė 150 privačių lietuviškų pradinių mokyklų ir 3 vidurinės mokyklos: Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazija, Švenčionių gimnazija (1937 uždaryta), Vilniaus mokytojų seminarija (1927 uždaryta). Naujų privačių lietuviškų mokyklų steigimą okupacinė valdžia varžė, veikiančias sistemingai uždarinėdavo. 1934–35 lietuvių švietimo draugijos teturėjo 36 mokyklas, iš jų iki 1939 liko neuždarytos tik dvi: Vilniuje ir Pašaminėje (prie Švenčionėlių). Uždarytų mokyklų moksleivių švietimu rūpinosi lietuvių švietimo draugijų įsteigtos skaityklos (1936 buvo apie 150; tais metais uždarytos). 1937–38 buvo 578 pradinės ir 24 vidurinės mokyklos. 1919–39 veikė Stepono Batoro universitetas (Vilniaus universitetas). 1923–40 Vilniuje veikė Karłowicziaus konservatorija. 1939 11 pradėjo veikti Lietuvos Vyriausybės įsteigtas Vilniaus pedagoginis institutas.

Organizacijos

1920–39 Vilniaus krašte veikė daugiau kaip 500 politinių, visuomeninių, ūkio, švietimo, kultūros ir kitų organizacijų; daugelis buvo negausios, veikė trumpai. Lenkijos valdžia jas įvairiomis priemonėmis persekiojo.

Reiškėsi kelios lietuvių politinės kryptys: krikščionys demokratai, tautininkai, liaudininkai (šių krypčių atstovai buvo renkami į Laikinąjį Vilniaus lietuvių komitetą), plečkaitininkai.

Iš lietuvių švietimo ir kultūros draugijų plačiau reiškėsi Ryto ir Kultūros draugijos, Lietuvių mokytojų sąjunga, Vilniaus lietuvių studentų sąjunga, Lietuvių mokslo draugija, Lietuvių šv. Kazimiero draugija. Be to, veikė Vilniaus lietuvių klubas, Lietuvių labdarybės draugija (1926–38), Vilniaus lietuvių meno ir literatūros draugija, Vilniaus lietuvių sporto klubas, Romuvos klubas (abu 1935–40). Lietuvių sanitarinės pagalbos draugija (1918–40) išlaikė Vilniaus lietuvių ligoninę.

Iš lietuviškų ūkio draugijų žymesnės Lietuvių kredito kooperatyvas (1920–40), Lietuvių ūkio draugija (1928–37; daugiau kaip 100 skyrių). Okupacinė valdžia daugelį lietuvių draugijų uždarė, jų turtą konfiskavo.

Vilniaus krašto gyventojams lenkams žymesnę įtaką darė endekai, Nepartinis bendradarbiavimo su vyriausybe blokas, Tautinės vienybės stovykla, Lenkijos socialistų partija, Lenkų liaudies partija Išvadavimas (Wyzwolenie), kitos, žydams – Bundo partija, rusams – Vilniaus rusų draugija, baltarusiams – Baltarusijos krikščioniškosios demokratijos partija, Baltarusijos valstiečių sąjunga. Krašte veikė keletas komunistų organizacijų ir profesinių sąjungų, kurioms priklausė ir Vilniaus krašto lietuviai. Krašto organizacijų interesus reiškė periodinė spauda (Vilniaus krašto spauda).

Vyko Vilniaus krašto lietuvių (vadovavo Laikinasis Vilniaus lietuvių komitetas) ir baltarusių pasipriešinimas okupaciniam režimui; veikė valstiečių ginkluoti būriai, 1922 jie Švenčionių ir Vilniaus-Trakų apskrityse įvykdė 21 užpuolimą. Ginkluotas pasipriešinimas okupacinės valdžios buvo nuslopintas: po 1926 plačiai taikytos baudžiamosios ekspedicijos, Vilnius ir Vilniaus-Trakų apskritis buvo priskirta pasienio ruožui, iš kurio buvo iškeldinami tautinio pasipriešinimo dalyviai, t. p. komunistų veikėjai. Pasipriešinimui okupacinei valdžiai didelę reikšmę turėjo Lietuvos Respublikos įvairiapusė parama (per Vilniaus vadavimo sąjungą), finansinės dotacijos lietuvių organizacijų veiklai, lietuvių mokykloms, spaudai.

Krašto perdavimas Lietuvai

Nacių Vokietijai 1939 09 01 užpuolus Lenkiją, 09 17 SSRS okupavo Vakarų Ukrainą, Vakarų Baltarusiją ir Vilniaus kraštą. 1939 10 10 Lietuvos–SSRS savitarpio pagalbos sutartimi SSRS dalį krašto perdavė Lietuvai: 6909 km² teritoriją su 490 000 gyventojų. 10 27 į Vilniaus kraštą, 10 28 į Vilnių įžengė Lietuvos Respublikos kariuomenės Vilniaus rinktinė (vadas divizijos generolas V. Vitkauskas); Švenčionėliuose ir Valkininkuose buvo paliktos lietuvių specialiosios įgulos.

Sudarytas Vilniaus miesto ir srities administracinis vienetas, tvarkomas Vyriausybės įgaliotinio (A. Merkys, nuo 11 23 – K. Bizauskas). Jis turėjo derinti Vilniaus ir Vilniaus krašto interesus su bendra Lietuvos valstybės politika. Įgaliotiniui buvo suteiktos plačios teisės: paisant vietos reikalų siūlyti Vyriausybei keisti įstatymų projektus, reikšti savo nuomonę dėl ministrų leidžiamų Vilniaus kraštą liečiančių įsakymų, instrukcijų, taisyklių, derinti valstybės ir vietos valdžios įstaigų darbą.

10 27 Lietuvos Respublikos prezidento aktu Vilniaus mieste ir priemiesčiuose įvestas valstybės gynimo laikotarpis. 10 28 įkurta Vilniaus įgula (vadas V. Vitkauskas), paskirtas Vilniaus miesto ir apskrities karo komendantas (P. Kaunas); tik jam leidus, galėjo vykti susirinkimai, pasilinksminimai, eiti laikraščiai. 10 30 sudarytos apskritys (Vilniaus, Valkininkų ir Švenčionėlių) su valsčiais. 10 31 jose įsikūrė apskričių viršininkai, policijos vadai ir nuovados; Vilniaus apskrityje buvo 21 policijos įstaiga su 9 nuovadomis mieste.

Vilniuje įsikūrė Lietuvos Respublikos finansų, žemės ūkio, švietimo, vidaus reikalų ministerijų, sveikatos apsaugos, spaudos ir draugijų departamentų, kitų centrinių valstybės institucijų įgaliotiniai, kainų tvarkytojas, darbo inspekcija, viešųjų darbų referentūra, Raudonojo Kryžiaus organizacijos atstovas. Įsteigta Vilniaus apygardos ir apylinkių teismai, prokuratūra, antstolių, hipotekos įstaigos. Vilniuje veikė karo lauko ir kariniai teismai. 1939 11 vietoj Lenkijos valiutos – zloto – buvo įvestas litas, krašto nuolatiniams gyventojams išduoti Lietuvos Respublikos piliečių pasai, Lenkijos okupacijos laikotarpiu atkeltiesiems ir II pasaulinio karo pabėgėliams – asmens pažymėjimai.

Lietuvos Vyriausybės nuostata – palaikant krašte kultūrų įvairovę siekti pilietinės konsolidacijos Lietuvos Respublikos ribose – nebuvo sėkminga daugiausia dėl lenkų dalies visuomenės pasipriešinimo, todėl nuo 1939 11 antros pusės pradėta vykdyti Vilniaus krašto aktyvi lietuvinimo politika: iš darbo atleidinėjami lenkų tarnautojai, atleisti 583 švietimo darbuotojai lenkai, mokyklų direktoriais ir vedėjais buvo skiriami lietuviai, pradinėse mokyklose įvesta dėstomoji lietuvių kalba, pertvarkytas Vilniaus universitetas (lenkiškasis Stepono Batoro universitetas panaikintas).

1940 06 15 SSRS okupavus Lietuvą ir liepos mėnesį ją paskelbus sovietine respublika, 08 03 SSRS jai perdavė tą dalį Baltarusijos Sovietų Socialistinei Respublikai priskirtos Vilniaus krašto teritorijos, kurioje gyventojų daugumą sudarė lietuviai. 11 06 prie LSSR buvo prijungta apie 2600 km² Vilniaus krašto teritorija; tada krašte (plotas 9546 km²) buvo apie 565 400 gyventojų. Iš Baltarusijos Sovietų Socialistinės Respublikos perimtoje teritorijoje 1941 01 15 sudaryta Švenčionių apskritis, Alytaus apskrities Marcinkonių, Druskininkų, Rudnios valsčiai, Vilniaus apskrities Dieveniškių ir Šalčininkų valsčiai.

P: J. Maceika Lietuvių būklė Lenkijos Respublikoje 1935–1938 metais Vilnius 2020; L: J. Cicėnas Vilnius tarp audrų Chicago 1953; J. Marcinkevičius Vilniaus kraštas buržuazinės‑dvarininkinės Lenkijos priespaudoje / Lietuvos TSR istorija t. 3 Vilnius 1965; S. Vansevičius Teisinis režimas Vilniaus krašte 1920–1939 metais Vilnius 1973; R. Žepkaitė Vilniaus istorijos atkarpa: 1939 m. spalio 27 d.–1940 m. birželio 15 d. Vilnius 1990; B. Makauskas Vilnijos lietuviai 1920–1939 metais Vilnius 1991; Rytų Lietuva: istorija, kultūra, kalba Vilnius 1992; Žygis į Vilnių: 1939 m. spalio 27–29 d. Vilnius 1997; Grumtynės dėl Vilniaus krašto 1919–1923 metais: lietuvių ir lenkų istorikų svarstymai / Darbai ir dienos t. 40 Kaunas 2004; P. Łossowski Litwa a sprawy Polskie, 1939–1940 Warszawa 1982 ²1985.

1291