Vlniaus kunigaikštỹstė, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sritis. Žinoma nuo 14 a. antro ketvirčio. Įėjo Aukštaitija (be Trakų kunigaikštystės), Baltarusijos vakarinė dalis su Naugarduko, Minsko, Mstislavlio, Breslaujos žemėmis. Kunigaikštis, Vilniaus kunigaikštystę paveldėjęs (1341 Jaunutis, 1377 Jogaila) ar užvaldęs jėga (1345 Algirdas, 1381 Kęstutis, 1382 Jogaila), kartu tapdavo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didžiuoju kunigaikščiu. Kunigaikštystėje buvo Lietuvos didžiausi miestai: sostinė Vilnius, Kernavė – tada, kai nebuvo Kernavės kunigaikštystės. Vokiečių ordino puolimus daugiausia atlaikant Trakų kunigaikštystei ir Žemaitijai, Vilniaus kunigaikštystė išsaugojo savo potencialą. Iš jos kilo įtakingiausi bajorai, vėliau – ponai, joje buvo valstybės sostinė. Valstybės centrinė valdžia turėjo hegemoniją Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje.
Kunigaikštis Vytautas su kryžiuočių kariuomene 1391 puola Vilnių (Iliustruotojo metraščių sąvado miniatiūra, 16 a. antra pusė)
1392 Vytautui tapus Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu Vilniaus kunigaikštystė buvo panaikinta. 1413 Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę suskirsčius į vaivadijas iš Vilniaus kunigaikštystės ir gretimų žemių sudaryta Vilniaus vaivadija.
683