Vilniaus rotušė

Vlniaus rõtušė, 18 a. pabaigos klasicistinis pastatas; vienas reikšmingiausių L. Gucevičiaus kūrinių.

Architektūra

Stovi trikampės Rotušės aikštės aukščiausioje vietoje. Dviejų aukštų, su rūsiais, kompaktiško tūrio, beveik kvadrato plano. Pirmame aukšte vyrauja vestibiulis ir centriniai laiptai, antrame – laiptus iš trijų pusių supa 4 salės. Išorė pasižymi brandaus klasicizmo architektūrai būdingu santūrumu, darniomis proporcijomis ir monumentalumu. Pagrindiniame fasade įėjimą pabrėžia granito laiptai ir dorėniškasis portikas su trikampiu frontonu, visus fasadus puošia tiesūs sandrikai, durų ir langų apvadai, tinke imituoti stačiakampiai rustai.

Vilniaus rotušė (18 a. pabaiga, architektas L. Gucevičius) ir Rotušės aikštė

Istorija

Manoma, 16 a. pradžioje šioje vietoje jau stovėjo rotušė. 16 a. antroje pusėje–17 a. pirmoje pusėje ji buvo 2 aukštų gotikinė, su bokštu, prie jos šliejosi krautuvės. 17–18 a. ją ne kartą naikino karai ir gaisrai. Po 1748 ir 1749 gaisrų rotušę atstatyti pavesta J. K. Glaubicui, po 1756 darbams vadovavo architektas S. Russelis. Pasvirus bokštui jį 1781 atstatyti ėmėsi L. Gucevičius, bet tvirtinant pamatus bokštas nugriuvo. 1785–99 pagal L. Gucevičiaus projektą ant senų pamatų ir rūsių atstatyta rotušė įgavo dabartinį vaizdą. Pirmame aukšte buvo matavimo prietaisų patalpos, sargybos, raštininko kambarys, įėjimai į krautuves ir kalėjimą, antrame – reprezentacinė vaito salė, teismo, pirklių patalpos, archyvai, lobynai, didžioji salė. 1810–11, 1833–45 (su pertraukomis), 1845–1914 (pakeitus planą) pastate veikė Vilniaus miesto teatras. 1936–40 rotušė restauruota pagal išlikusius L. Gucevičiaus brėžinius (vadovavo architektai S. Narębskis, V. Landsbergis-Žemkalnis). 1944–95 čia veikė Lietuvos dailės muziejus, 1995–99 vyko Lietuvos menininkų rūmų renginiai. Nuo 1999 rengiami miesto reprezentaciniai ir protokoliniai, valstybinių įstaigų, komercinių įmonių renginiai.

2271