Vlniaus sutarts, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Livonijos taikos ir prekybos sutartis.
1323 10 02 Vilniuje sudarė Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas ir Didžiojo kunigaikščio taryba su Livonijos ordino ir Livonijos vyskupų, Rygos miesto, Danijos karaliaus vietininko Šiaurės Estijoje (ji įėjo į Livonijos konfederaciją) bei jo vasalų pasiuntiniais; liudytojais buvo dominikonų ir pranciškonų ordinų atstovai.
Visos abiejų susitariančių šalių valdomos teritorijos paskelbtos taikos žemėmis, jų sausumos ir vandens keliai – laisvi be muitų abiejų šalių pirkliams. Šia taika Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė norėjo baigti karą su Livonijos ordinu, stiprinti kontaktus su Rygos miestu ir Rygos arkivyskupu, didinti prieštaravimus tarp jų ir ordino, pagyvinti prekybą ir apsaugoti Dauguvos vandens kelią nuo puldinėjimų, t. p. izoliuoti Livoniją nuo Vokiečių ordino Prūsijoje, silpninti jį (šis reikalavo, kad Livonijos ordinas sutartį nutrauktų). Sudaryti sutartį Livonija buvo priversta, nes to pageidavo popiežius Jonas XXII (Gediminas buvo pažadėjęs krikštytis) ir Rygos miestiečiai (su jais Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė palaikė draugiškus ryšius).
Šia sutartimi pagoniška Lietuva pripažinta tarptautiniu mastu – ją 1324 08 31 patvirtino ir reikalavo jos 4 metus laikytis popiežius. Livonijos ordinas nenorėjo laikytis Vilniaus sutarties, Vokiečių ordinas 1324 toliau puldinėjo Lietuvą. 1330 03 20 Livonijos ordinui užgrobus Rygą, sutartis nustojo galioti, bet Livonijos prekyba su Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste nenutrūko.
R. Varakauskas Lietuvos ir Livonijos santykiai XIII–XVI a. Vilnius 1982.
415