Vilniaus universitetas

Vilniaus universiteto senieji rūmai; priekyje – Didysis kiemas

Vlniaus universitètas, VU, 1579–1781 Vlniaus akadèmija, Vlniaus Jzaus draugjos akadèmija ir universitètas (lotyniškai Academia et Universitas Vilnensis Societatis Jesu), 1781–1797 Lietuvõs Didžiósios Kunigaikštỹstės Vyriáusioji mokyklà, 1797–1803 Vlniaus vyriáusioji mokyklà, 1803–1832 Vlniaus imperãtoriškasis universitètas, 1919–1939 Vlniaus Stẽpono Bãtoro universitètas, 1944–1955 Vlniaus valstýbinis universitètas, 1955–1989 Vlniaus valstýbinis V. Kapsùko universitètas, seniausia ir didžiausia Lietuvos, viena senesnių Europos aukštųjų mokyklų.

Vilniaus universiteto logotipas

Struktūra ir veikla

Vilniaus universiteto botanikos sodo laboratorija Kairėnuose (architektas Rolandas Palekas, 2017)

Veikia 15 akademinių kamieninių padalinių: 11 fakultetų (Chemijos ir geomokslų, Ekonomikos ir verslo administravimo, Filologijos, Filosofijos, Fizikos, Istorijos, Kauno, Komunikacijos, Matematikos ir informatikos, Medicinos, Teisės), Gyvybės mokslų centras (yra Biomokslų, Biochemijos, Biotechnologijų institutai, herbariumas, Zoologijos muziejus), Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutas, Verslo mokykla, Vilniaus universiteto Šiaulių akademija.

Yra 12 neakademinių kamieninių padalinių: Vilniaus universiteto biblioteka, Vilniaus universiteto botanikos sodas, Bendrabučių, Informacinių technologijų paslaugų, Kultūros, Mokymo ir praktikų bazių, Sveikatos ir sporto, Turto valdymo ir paslaugų centrai, Konfucijaus institutas, Vilniaus universiteto muziejus (įkurtas 2010 vietoj Mokslo muziejaus, įkurto 1979; apima Geologijos, įkurtas 1803, Lietuvos matematikų, Fizikos, Medicinos istorijos muziejus, visi įkurti 1998), Vilniaus universiteto leidykla, Vilniaus universiteto planetariumas (įsteigtas 1962). Vilniaus universitetui priklauso Vilniaus universiteto astronomijos observatorija.

Vilniaus universiteto bibliotekos Mokslinės komunikacijos ir informacijos centras Saulėtekio alėjoje Vilniuje (2012, architektūrinė bendrovė Paleko architektų studija)

Universitete vykdomos 133 bakalauro (pagrindinių), 133 magistrantūros studijų programos, rengiami 29 mokslo krypčių daktarai. 2022 10 01 akademinį personalą sudarė 3348 asmenys, iš jų – 2511 dėstytojų (iš jų – 315 profesorių, 617 docentų), 837 mokslo darbuotojai. 2022 studijavo 23 517 studentų (iš jų – 14 025 bakalauro studijų, 4017 magistrantūros studijų, 3362 vientisųjų studijų, 203 profesinės pedagogikos studentai, 825 rezidentai, 797 doktorantai, 318 klausytojų).

Vilniaus universiteto Kauno fakultetas

Vilniaus universitetas yra 17 įstaigų dalininkas: Azijos menų centro, bendros Lietuvos ir Didžiosios Britanijos įmonės Baltijos tyrimai, Europos integracijos studijų centro, Kultūros paveldo akademijos, Rytų Europos studijų centro, Rytų Europos žydų kultūros ir istorijos tyrimų centro, Saulėtekio slėnio mokslo ir technologijų parko, Strateginių studijų centro, Studijų užsienyje informacijos centro, viešosios įstaigos Vilniaus universiteto būstas, Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų, Vilniaus universiteto ligoninės Žalgirio klinikos, Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės, Respublikinės Vilniaus psichiatrijos ligoninės, Universiteto vaistinės, Vilniaus universiteto teisės klinikos, Visorių informacinių technologijų parko.

Universitetas leidžia tęstinius mokslo žurnalus: Teisė (nuo 1957), Kalbotyra (nuo 1958), Knygotyra (nuo 1961), Psichologija (nuo 1962), Baltistica (nuo 1965), Literatūra (nuo 1968), Problemos (nuo 1968), Ekonomika (1969), Politologija (nuo 1989), Lietuvos statistikos darbai (nuo 1990), Acta paedagogica Vilnensia (nuo 1991), Lietuvos istorijos studijos (nuo 1992), Lietuvos chirurgija (nuo 1993), Acta medica Lituanica (nuo 1994), Information & Media (nuo 1994), Semiotika (nuo 1994), Nonlinear Analysis: Modelling and Control (nuo 1997), Slavistica Vilnensis (nuo 1997), Slauga. Mokslas ir praktika (nuo 1997), Sociologija. Mintis ir veiksmas (nuo 1997), Specialusis ugdymas (nuo 1998), Archaeologia Lituana (nuo 1999), Respectus Philologicus (nuo 1999), Acta Orientalia Vilnensia (nuo 2000), Socialinė teorija, empirija, politika ir praktika (nuo 2001), Jaunųjų mokslininkų darbai (nuo 2002), Socialiniai tyrimai (nuo 2002), Religija ir kultūra (nuo 2004), Buhalterinės apskaitos teorija ir praktika (nuo 2007), Lietuvių kalba (nuo 2007), Vertimo studijos (nuo 2008), Žurnalistikos tyrimai (nuo 2008), Scandinavistica Vilnensis (nuo 2009), Verbum (nuo 2010), Organizations and Markets in Emerging Economies (nuo 2010), Bibliotheca Lithuana (nuo 2011), Baltic Journal of Political Science (nuo 2012), Taikomoji kalbotyra (nuo 2012), Acta Museologica Lithuanica (nuo 2013), Kriminologijos studijos (nuo 2014), Vilnius University Open Series (nuo 2019), Vilnius University Proceedings (nuo 2019). Nuo 1989 eina laikraštis Universitas Vilnensis.

Universiteto meno kolektyvai: mišrus choras Gaudeamus (įkurtas 1940), dainų ir šokių ansamblis (įkurtas 1944), pučiamųjų orkestras Oktava (įkurtas 1950), teatras (įkurtas 1954), folklorinis ansamblis Ratilio (įkurtas 1968), liaudiškos muzikos kapela Jaunimėlis (įkurtas 1971), merginų choras Virgo (įkurtas 1980), mišrus choras Pro musica (įkurtas 2004), merginų choras Veni gaudere (įkurtas 2006), Vilniaus universiteto giedojimo mokykla Schola Cantorum Vilnensis (įkurta 2006), Vilniaus Šv. Jonų bažnyčios Gospelo choras (įkurtas 2009), vargonų studija Unda Maris (įkurta 2011).

Architektūra

Senieji universiteto rūmai – 16–20 amžiaus gotikos, renesanso, baroko, klasicizmo ir istorizmo laikotarpių pastatų ansamblis. Susideda iš 12 universiteto pastatų ir Šv. Jonų bažnyčios su varpine. Pastatai turi po kelis korpusus, kurie išdėstyti apie 12 įvairaus dydžio ir plano kiemų: Didįjį (arba P. Skargos), Observatorijos, Bibliotekos, M. K. Sarbievijaus, M. Daukšos, S. Daukanto, Arkadų, L. Gucevičiaus, A. Mickevičiaus, S. T. Stanevičiaus, K. Sirvydo, Spaustuvės. Seniausia Vilniaus universiteto ansamblio dalis – Observatorijos kiemas ir jo vakarinis korpusas (16 amžiaus pradžia, išliko gotikos mūro fragmentų, buvo renesansinė galerija, 19 amžiaus antroje pusėje užmūryta). Senoji Astronomijos observatorija (turi baroko ir rokoko elementų, sienų tapyba, 1772, dailininkas I. E. Eggenfelderis) su klasicistiniu priestatu (1788, architektas M. Knakfusas); viduje – Baltoji (su ankstyvojo klasicizmo portalu) ir Mažoji salė.

Vilniaus universiteto astronomijos observatorijos priestatas (1788, architektas Martynas Knakfusas)

Vilniaus universitetui priklausanti Šv. Jonų bažnyčia ir varpinė Vilniuje

Vienas seniausių ir puošniausių – Didysis kiemas, kurį supa 2 triaukščiai pastatai su atviromis renesansinėmis galerijomis (17 amžiaus pradžia); pastatų architektūroje susipynę įvairių stilių elementai. Klasicizmo, baroko elementų turi Aula (vadinamoji Kolonų salė, 18 amžiaus pradžia) su Vilniaus universiteto profesorių biustais (rekonstruota 1810, architektas M. Šulcas), Sniadeckių teatro salė (18 amžius, 1804 pertvarkyta į auditorijas, architektas M. Šulcas), barokinės yra J. Lelewelio (įrengta 20 amžiaus pradžioje vietoj 18 amžiaus viduryje buvusios jėzuitų koplyčios, sienų tapyba 1930 restauruota J. Hopeno), Rektorato posėdžių (A. Kmieliausko freskos, 1982) salės. Rūmų seniausioji dalis koridorinio planavimo, yra gotikinė salė, išlikę 17 amžiaus pradžios kryžminiai skliautai.

Bibliotekos pastatas (16–17 amžius) turi renesanso ir klasicizmo bruožų. Ypač vertingos klasicistinės salės: P. Smuglevičiaus (17 amžiaus pradžia, P. Smuglevičiaus ir A. Smuglevičiaus sienų tapyba, 1804) ir vadinamoji Profesorių skaitykla (17–18 amžius, 19 amžiaus pradžioje rekonstruota, architektas M. Šulcas). Išliko barokinis, sudėtingos konfigūracijos pastatas tarp M. K. Sarbievijaus ir K. Sirvydo kiemų (17 amžiaus pabaiga–18 amžiaus pradžia), vėlyvojo klasicizmo stiliaus (pastatas aplink M. Daukšos kiemą), istorizmo architektūros (pastatas Universiteto gatvėje, 17 amžiaus pirma pusė) pastatai.

Vilniaus universiteto bibliotekos P. Smuglevičiaus salė

Vilniaus universiteto Didžiosios aulos interjeras

Vilniaus universiteto ansamblyje gausu šiuolaikinės dailės kūrinių (K. Bogdano skulptūra K. Donelaitis 1964, 2014 pakeista kopija, originalas perkeltas į Kauną; R. V. Gibavičiaus sgrafitas Filologijos fakulteto vestibiulyje, 1970, A. Kmieliausko freskos knygyne Littera, 1978, V. Valiaus sienų tapyba K. Donelaičio skaitykloje, 1979, P. Repšio freskos Lituanistikos centro vestibiulyje, 1977–1985). Ansamblis pradėtas formuoti vyskupo jurisdikoje, mūriniais namais užstatytame kvartale. Nuo Vilniaus universiteto įkūrimo 1579 pastatai smarkiai keitėsi, rekonstruoti po didelių 1737–1749 gaisrų (darbų vadovai architektai J. K. Glaubicas ir T. Žebrauskas, nuo 1773 – M. Knakfusas, M. Šulcas, K. Podčašinskis). 1963 ir 1968–1979 ansamblis kompleksiškai restauruotas (darbų vadovė architektė A. Švabauskienė). 1970 pastatyti knygų saugyklos pastatai (architektai A. Brusokas, A. Švabauskienė).

Istorija

1569 Vilniaus vyskupo V. Protasevičiaus kvietimu į Lietuvą atvykę jėzuitai 1570 įkūrė Vilniaus jėzuitų kolegiją. 1579 04 01 Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Steponas Batoras suteikė privilegiją ir 1579 10 30 popiežius Grigalius XIII išleido bulę, patvirtinančią kolegijos reorganizavimą į Vilniaus Jėzaus draugijos akademiją ir universitetą; dažniausiai sutrumpintai vadinta Vilniaus akademija.

Vilniaus universitetas įsteigtas Romos jėzuitų kolegijos pavyzdžiu su kolegija (parengiamasis skyrius) ir dviem fakultetais (Filosofijos ir Teologijos). Studijos buvo trijų pakopų: baigusieji kolegiją (5 metai, vėliau 7 metai) galėjo studijuoti Filosofijos fakultete (3 metai), jį baigusieji ir norintieji tapti dvasininkais – Teologijos fakultete (4 metai). 1618 kolegijoje studijavo 1100, Filosofijos ir Teologijos fakultetuose – 110 studentų, dėstė 11–15 profesorių. 1641 Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valstybės veikėjas K. L. Sapiega suteikė universitetui fundaciją Teisės fakultetui išlaikyti, Abiejų Tautų Respublikos valdovas Vladislovas Vaza pasirašė privilegiją steigti Teisės (fundatoriaus garbei imtas vadinti Schola Sapiehana) ir Medicinos (pradėjo veikti tik 1781) fakultetus.

Vilniaus universitetas mokymo lygiu prilygo daugumai Europos universitetų. Be lietuvių, baltarusių, lenkų, rusų, prūsų, vokiečių, universitete studijavo anglų, škotų, danų, norvegų, italų, vengrų, suomių. Dėstomoji kalba buvo lotynų. Buvo mokoma graikų, hebrajų kalbų. 16–17 amžiuje veikė rusų, vokiečių ir lietuvių seminarai. 1586–1805 universitetas turėjo spaustuvę (Vilniaus akademijos spaustuvė), ji spausdino leidinius lotynų, lenkų, lietuvių, latvių ir kitomis kalbomis. Universitete parengti pirmieji vadovėliai (pavyzdžiui, lietuvių, slavų kalbų gramatikos, Lietuvos istorijos).

17 amžiaus viduryje šalį nusiaubus karams mokslo lygis universitete smuko. 1773 popiežiui panaikinus jėzuitų ordiną Vilniaus universiteto administravimą perėmė valstybė ir jos Seimo nutarimu Abiejų Tautų Respublikoje įkurta Edukacinė komisija. Ji pavedė universitetui globoti Lietuvos švietimo provincijos mokyklas. 1781 universitetas pavadintas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Vyriausiąja mokykla. 1783 nustota dėstyti filosofiją, Filosofijos, Teologijos ir Teisės fakultetai pertvarkyti į dvi kolegijas: Fizinių mokslų (dėstyta aukštoji matematika, fizika, chemija, mechanika, gamtos ir medicinos mokslai) bei Moralinių mokslų (teologija, teisė, visuotinė istorija, retorika, literatūra). 1783 prie Vyriausiosios mokyklos įkurta Mokytojų seminarija. 1793 įsteigtos Architektūros, 1797 – Tapybos ir piešimo ir katedros (Vilniaus meno mokykla). Pradėta rengti pirmąsias Lietuvoje naudingųjų iškasenų paieškų ekspedicijas, taikyti eksperimentus ir praktiką. 1795 Lietuvą (be Užnemunės) prijungus prie Rusijos imperijos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Vyriausioji mokykla 1797 pertvarkyta ir pavadinta Vilniaus vyriausiąja mokykla. Vietoj kolegijų buvo sudaryti 3 fakultetai (Moralinių, Fizinių ir Medicinos mokslų). Dėstomąja kalba tapo lenkų, bet dalis dalykų ir toliau dėstyti lotynų kalba. Universitetas buvo atleistas nuo mokyklų globos, jam mažiau imta skirti lėšų.

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Vyriausiosios mokyklos antspaudas (1803; © Lietuvos nacionalinis dailės muziejus)

Po Rusijos imperijos švietimo sistemos reformos 1803 04 04 Rusijos imperatoriaus Aleksandro I aktu mokykla pavadinta Vilniaus imperatoriškuoju universitetu. Jam pavesta prižiūrėti Vilniaus švietimo apygardos mokyklas. Veikė 4 fakultetai: Fizikos ir matematikos, Medicinos, Moralinių ir politikos mokslų, Literatūros ir laisvųjų menų; 32 katedros. Dėstomųjų dalykų padaugėjo iki 55. Imta dėstyti inžineriją, technologiją, tikimybių teoriją, agronomiją, statistiką, diplomatiją, vėl pradėta dėstyti filosofiją. 1822 siūlyta įsteigti lietuvių kalbos katedrą (neįsteigta).

Pagal 1803 universiteto nuostatus profesoriai pradėjo rinkti 3 metams rektorių ir dekanus. Siekta panaikinti lotynų kalbą, nuo 1816 lenkų kalba tapo universiteto kanceliarine kalba. Universitete plito švietėjiškos filosofinės, gamtos evoliucijos pažangios idėjos. Dalis dėstytojų dalyvavo masonų ložės veikloje, 1817 įsikūrė liberali šubravcų draugija, veikė nelegalios studentų filomatų ir filaretų draugijos. Nuo 1824 pradėta cenzūruoti leidžiamas knygas, dėstytojų paskaitas, atsisakyta renkamo rektoriaus (juos ėmė skirti Rusijos vyriausybė). 1809 studijavo 366, 1830 – 1321 studentas. 1830–1831 sukilime dalyvavo apie 400 Vilniaus universiteto studentų ir dėstytojų, todėl 1832 08 29 Rusijos imperatoriaus Nikolajaus I aktu universitetas uždarytas (liko Medicinos fakultetas, pertvarkytas į Vilniaus medicinos‑chirurgijos akademiją, veikė iki 1842, ir Teologijos fakultetas, pertvarkytas į Vilniaus dvasinę akademiją, 1842 perkelta į Sankt Peterburgą; Dvasinė katalikų akademija). Vilniaus universiteto astronomijos observatorija 1832 perduota Rusijos mokslų akademijai. 1834 ir 1855 Vilniaus gubernijos bajorų seimelis, 1858 Vilniaus ir Kauno gubernijos bajorija kreipėsi į Rusijos imperatorių su prašymu atkurti Vilniaus universitetą. 1905 gruodį lietuvių ir lenkų mokslininkai, visuomenės veikėjų grupė deklaravo sudaranti Laisvojo universiteto su lietuvių, lenkų, rusų ir kitų tautų kalbomis įsteigimo Vilniuje draugiją. Draugijai nepavyko Vilniaus universiteto atkurti, bet buvo gautas leidimas įsteigti dvi mokslo draugijas – Lietuvių mokslo draugiją ir Vilniaus mokslo bičiulių draugiją. 1913–1914 Vilniaus ir Kauno gubernijų atstovų reikalavimu atkūrimo klausimą svarsčiusi Rusijos imperijos Valstybės dūma jį atmetė.

Vilniaus Stepono Batoro universiteto senatas (fotografas Jan Bułhak, 1919; © Lietuvos nacionalinis dailės muziejus)

Paskelbus nepriklausomybę Lietuvos Valstybės Taryba 1918 12 15 priėmė nutarimą Vilniaus universitetą atkurti. Universitetą buvo numatyta atidaryti 1919 01 01, bet Lietuvos vyriausybei nepavyko to įgyvendinti. 1919 03 13 buvo paskelbtas marionetinės V. Kapsuko vyriausybės dekretas dėl Vilniaus universiteto atkūrimo. 1919 08 28 Lenkijos okupacinė valdžia atkūrė universitetą ir pavadino jį Stepono Batoro universitetu; atidarytas 1919 10 11. Veikė 6 fakultetai (Humanitarinių mokslų, Teologijos, Teisės ir visuomenės mokslų, Matematikos ir gamtos, Medicinos, Dailės).

1933–1940 veikė Vilniaus universiteto archeologijos muziejus. 1938 universitete buvo 392 dėstytojai, 3100 studentų (iš jų tik 2,7 % lietuvių). Lietuvai atgavus Vilniaus kraštą, 1939 12 15 vietoj lenkiško universiteto buvo suorganizuotas lietuviškas, vadovautasi Vytauto Didžiojo universiteto statutu. Mokslas jame prasidėjo 1940 01 22. Iš pradžių veikė iš Vytauto Didžiojo universiteto į Vilniaus universitetą atkelti Humanitarinių mokslų ir Teisės fakultetai; 26 katedros, studijavo 1004 studentai. 1940 vasarą SSRS okupavus Lietuvą Vilniaus universitetas pertvarkytas pagal sovietinių universitetų modelį. 1940–1941 veikė 4 fakultetai (Humanitarinių mokslų, Teisės, Ekonomikos, Matematikos ir gamtos); buvo 3102 studentai, 227 dėstytojai. Nacių Vokietijos okupacijos metais sovietinės valdžios pertvarkymai panaikinti, iš universiteto pašalinti profesoriai ir studentai žydai, vėliau – lenkai ir rusai. 1941 pabaigoje buvo 573 studentai. 1943 03 17 Vilniaus universitetas uždarytas ir apiplėštas, universiteto rūmai tapo kareivinėmis ir karo ligoninėmis.

Vilniaus Stepono Batoro universiteto jubiliejinių metų inauguracijos iškilmės universiteto Auloje, kalbą sako universiteto rektorius Cz. Falkowskis (nežinomas fotografas, 1929 10 11; © Lietuvos nacionalinis dailės muziejus)

studentų miestelis Saulėtekyje

1944 SSRS kariuomenei vėl užėmus Vilnių universitetas atkurtas ir pavadintas Vilniaus valstybiniu universitetu, 1955 Vilniaus valstybiniu V. Kapsuko universitetu. 1944–1945 veikė 8 fakultetai (Istorijos ir filologijos, Ekonomikos, Teisės, Fizikos ir matematikos, Chemijos, Gamtos, Medicinos, Miškų ūkio); greta specialistams rengti būtinų katedrų įsteigta Karinė ir Marksizmo‑leninizmo katedros. 1949 Miškų ūkio fakultetas perkeltas į Kauno žemės ūkio akademiją (nuo 2019 Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademija). 1964 Kaune įkurtas universiteto Bendrųjų mokslų fakultetas (nuo 1969 Kauno vakarinis fakultetas). 1968 pradėtas statyti studentų miestelis Saulėtekyje. 1988 buvo 14 fakultetų, 16 945 studentai, 1197 dėstytojai.

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę 1990 pavadintas Vilniaus universitetu ir patvirtintas autonomiją deklaruojantis statutas. 1991 įsteigtos bakalauro, magistro ir doktorantūros studijos. 1991 universitetui grąžinta Šv. Jonų bažnyčia (universitetui oficialiai priklausė 1773–1948). 2012 atidarytas naujas Vilniaus universiteto bibliotekos pastatas Saulėtekio alėjoje. 2016 atidarytas Gyvybės mokslų centras. Vykdant aukštojo mokslo reformą 2018 nuspręsta prie Vilniaus universiteto prijungti Šiaulių universitetą (2021 01 01 tapo Vilniaus universiteto Šiaulių akademija). 2018/2019 universitete studijavo 21 281 studentas (iš jų – 11 695 bakalauro, 3332 magistrantūros, 2830 vientisųjų studijų studentai, 806 rezidentai, 847 doktorantai). 2019 akademinį personalą sudarė 2891 asmuo, iš jų – 2207 dėstytojai (iš jų – 310 profesorių, 487 docentų), 684 mokslo darbuotojai.

50 litų proginė moneta, skirta Vilniaus universiteto 425 metų sukakčiai (dailininkas R. J. Belevičius, 2004, sidabras, © Lietuvos banko muziejus)

2020/2021 universitete buvo vykdomos 74 bakalauro (pagrindinių), 103 magistrantūros studijų programos, rengiami 29 mokslo krypčių daktarai. 2021 01 01 akademinį personalą sudarė 3095 asmenys, iš jų – 2355 dėstytojai (iš jų – 322 profesoriai, 546 docentai), 740 mokslo darbuotojų. 2020/2021 studijavo 22 747 studentai (iš jų – 12 513 bakalauro studijų, 3561 magistrantūros studijų, 3104 vientisųjų studijų, 115 profesinės pedagogikos studentų, 836 rezidentai, 795 doktorantai, 513 klausytojų).

Vilniaus universitetą baigė Nobelio premijos laureatas Cz. Miłoszas.

Rektoriai

1

2271

-LDK Vyriausioji mokykla