Vilniaus vaivadija

Vlniaus vaivadijà, 1413–1795 Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorinis administracinis vienetas.

Sudaryta 1413 Horodlės susitarimais vietoj Vilniaus vietininkijos.

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didžiausia ir svarbiausia vaivadija. Jos branduolį sudarė Vilniaus apskritis – Vilniaus tijūnija (Vilniaus, Nemenčinės, Švenčionių, Dysnos ir kiti dvarai) ir beveik visa Lietuvos dalis abipus Neries. Įėjo Breslaujos vietininkija, kunigaikščių Giedraičių ir Svierių (Svyrių) valdos, vadinamosios Lietuvos Rusios (Maladečinos, Ainos, Minsko, Barysavo, Rečycos, Svisločiaus, Prapoisko‑Čečersko, Olučicų) valsčiai. Padnieprėje jai priklausė po 1/2 Babruisko, Garvolio, Liuošanų valsčių (jų likusioji dalis priklausė Trakų vaivadijai). Iš Vitebsko žemių Vilniaus vaivadijai priskirta Mogiliavas (priklausė didžiajai kunigaikštienei), Kniažičiai, Teterinas, Obolcai. Be to, į Vilniaus vaivadiją įėjo Alšėnų, Klecko, Naugarduko (1507 Naugardukas tapo atskira vaivadija), Slucko, Trobų, Zaslavlio kunigaikštystės.

Vilniaus vaivadijoje buvo Goštautų (Geranainys), Radvilų (Nesvyžius, Dubingiai), Zaberezinskių (Zaberezinas), Astikų (Vyžuonos) didelės valdos.

Per 1564–66 administracinę ir teismų reformas, 1566 Vilniaus vaivadija suskirstyta į Vilniaus, Ašmenos, Breslaujos, Lydos (priskirta iš Trakų vaivadijos), Ukmergės apskritis. Kartu nuo jos buvo atskirtos Vitebsko žemės. Padnieprės valsčiai, didelė Lietuvos Rusios dalis, Klecko, Slucko kunigaikštystės.

Vilniaus vaivada buvo laikomas pirmuoju pasaulietiniu Ponų Tarybos nariu. Liublino unijos 1569 aktu nustatytoje Abiejų Tautų Respublikos vaivadų hierarchijoje Vilniaus vaivada (jis buvo Abiejų Tautų Respublikos senatorius) užėmė ketvirtąją, kaštelionas – šeštąją vietą.

Po Abiejų Tautų Respublikos III padalijimo (1795) Vilniaus vaivadijos teritorija atiteko Rusijai.

683