Vlniaus vyriáusioji kunig seminãrija, katalikų aukštoji mokykla, veikusi 1803–33 prie Vilniaus universiteto Moralinių ir politinių mokslų fakulteto. Buvo pavaldi Vilniaus universiteto tarybai.
Istorija
Įkurta vyskupo H. Stroynowskio rūpesčiu, gavus Rusijos imperatoriaus Aleksandro I leidimą. Vyskupas Stroynowskis parengė Vilniaus vyriausiosios kunigų seminarijos statutą pagal imperatoriaus Juozapo II 18 a. Austrijoje įkurtų seminarijų pavyzdį.
Iš pradžių Vilniaus vyriausioji kunigų seminarija veikė augustinų vienuolyno patalpose, nuo 1816 – Popiežiaus kunigų seminarijos rūmuose.
Pirmasis rektorius V. Znamierowskis (1803–11).
Veikla
Vilniaus vyriausioji kunigų seminarija buvo skirta mokytis gabesniems klierikams iš Kameneco, Lucko, Minsko, Mogiliavo, Vilniaus ir Žemaičių diecezinių seminarijų, iš kai kurių vienuolynų ir iš Brastos bei Lucko seminarijų. 30 vietų buvo skirta katalikams, 17 – unitams klierikams (1803 iš viso mokėsi 13 klierikų). Vilniaus vyriausioji kunigų seminarija turėjo privilegiją, pagal kurią Kameneco, Lucko, Minsko, Magiliovo, Vilniaus ir Žemaičių vyskupijų vyskupu, prelatu, kanauninku, seminarijos profesoriumi, kolegijos ar konsistorijos nariu, religijos mokytoju gimnazijoje ar klebonu didesniame mieste tegalėjo būti tik baigusieji Vilniaus vyriausiąją kunigų seminariją arba joje išlaikę egzaminus.
Mokslas truko 4 metus. Privalomos disciplinos: Šventasis Raštas, dogminė ir moralinė teologijos, Bažnyčios istorija, kanonų teisė, graikų, lotynų, rusų, lenkų literatūra, visuotinė istorija, hebrajų, vokiečių, prancūzų kalbos, higiena ir botanika.Vilniaus vyriausioji kunigų seminarija buvo išlaikoma iš kai kurių vienuolynų mokesčių. Vadovavo 6 asmenų taryba; iš jų 3 narius skyrė Vilniaus universitetas, kitus – Vilniaus kapitula ir unitų bažnytinė vyresnybė. Taryba rinko Vilniaus vyriausiosios kunigų seminarijos rektorių, 2 prefektus studentams prižiūrėti ir dvasios vadovą.