Slendznskis Vincentas (lenkiškai Wincenty Sleńdziński) 1837 01 01Skrebinai (Jonavos valsčius) 1909 08 19Vilnius, Lietuvos tapytojas. A. Slendzinskio sūnus, L. Slendzinskio tėvas.
V. Slendzinskis. Senelė veria siūlą į adatą (aliejus, 1860, Lietuvos nacionalinis dailės muziejus)
Tapybos mokėsi pas tėvą ir K. Rusecką. Nuo 1855 ar 1856 iki 1863 studijavo Maskvos tapybos, skulptūros ir architektūros mokykloje. 1860 nutapė vieną žymiausių realizmo paveikslų Lietuvoje – Senelė veria siūlą į adatą. Už dalyvavimą 1863–1864 sukilime ištremtas į Kniagininą (Žemutinio Naugardo gubernija), vėliau Charkovą, Sumus. 1867 Peterburgo dailės akademija suteikė jam laisvojo dailininko vardą. Nuo 1872 gyveno Krokuvoje, Dresdene. 1883 gavo leidimą grįžti į Vilnių. Restauravo paveikslus Vilniaus bažnyčiose. Daugiausia tapė kasdienius buitinius vaizdus (Našlaitė, Lietuvių vaikai, maitinantys žaltį, abu 1873, Mergaitės balina drobę 1874, Mergaitė prie durų 1879), peizažus (Miškas 1874, Užupis, Paplavos, Markučiai 1884, Vilniaus Bernardinų sodas ir pilies kalnas 1886, Šv. Baltramiejaus bažnyčia Užupyje 1887). Sukūrė portretų (A. H. Kirkoro, 1860, Autoportretas su skrybėle 1862, A. Makoveckio, 1866, P. Gulbickytės‑Stankevičienės, 1887).
Realistiniams kūriniams turėjo įtakos 19 a. antros pusės rusų dailė. Paskutiniais gyvenimo metais nutapė romantiškų, kai kada sentimentalių istorinių (Kęstutis pagrobia Birutę 1887), lietuvių mitologijos (Gedimino sapnas 1894, Ragučio šventė 1895), religinės (Šv. Kazimieras meldžiasi mėnulio šviesoje) tematikos kompozicijų.
Kūriniai muziejuose
Kūrinių turi Lietuvos nacionalinis dailės muziejus, Lietuvos nacionalinis muziejus, Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka, Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, Žemaičių muziejus Alka Telšiuose, Varšuvos nacionalinis muziejus, Baltarusijos dailės muziejus, Ermitažas Sankt Peterburge.
Atminimo įamžinimas
1993 Balstogėje atidaryta Slendzinskių šeimos galerija.
2271