Vincenzo Bellini

Vincenzo Bellini portretas (litografija, 1860, dailininkė A. Asselineau)

Bellini Vincenzo (Vinčencas Belnis) 1801 11 03Catania 1835 09 23Puteaux (prie Paryžiaus; palaidotas Paryžiuje; 1876 perlaidotas Catanijoje), italų kompozitorius. Vienas žymiausių bel canto stiliaus kūrėjų. Pirmąsias muzikos žinias gavo iš tėvo ir senelio. 1819–24 studijavo Neapolio konservatorijoje (kompoziciją dėstė N. A. Zingarelli); studijuodamas sukūrė 6 simfonijas, koncertą obojui, bažnytinės ir kamerinės muzikos kūrinių. Nuo 1833 gyveno Paryžiuje.

Kūryba

V. Bellini operos italų nacionalinio išsivadavimo judėjimo laikotarpiu žadino revoliucines nuotaikas, buvo lydimos patriotinių demonstracijų. Tęsdamas bel canto tradicijas V. Bellini pagrindinį dėmesį skyrė melodijų išraiškingumui – jos plastiškos, gausiai ornamentuotos (Normos arija Casta diva); raiškesni ir rečitatyvai. Harmonijos ir kitos V. Bellini naudojamos raiškos priemonės daug paprastesnės; orkestras dažniausiai tik akompanuoja. Brandžiose operose ryškėja lyriškos ir dramatiškos muzikos kontrastai, kartais ilgesnė arija paverčiama išplėtota scena. V. Bellini draugavo su G. Donizetti (jis V. Bellini atminimui sukūrė Requiem), turėjo įtakos G. Verdi, F. Chopino ir kitų kompozitorių kūrybai. V. Bellini temas savo kūriniuose naudojo M. Glinka, F. Chopinas, H. Ernstas, F. Lisztas ir kiti.

Operos

Sukūrė 11 operų, tarp jų – Piratas (Il pirata, pastatyta 1827 Milane), Svetimšalė (La straniera, pastatyta 1829 Milane), Kapulečiai ir Montekiai (I Capuleti e i Montecchi, pastatyta 1830 Venecijoje, pagal W. Shakespeare’o Romeo ir Džuljetą), Somnambula (pastatyta 1831 Milane), Norma (pastatyta 1831 Milane; statyta Vilniuje 1836 ir vėliau, Lietuvos operos ir baleto teatre 1986). Italų teatrui Paryžiuje sukūrė savo paskutiniąją operą Puritonai (I puritani, pastatyta 1835 Paryžiuje).

L: F. Pastura Bellini secondo la storia Parma 1959; T. S. Kruntjajeva V. Bellini Leningrad 1984.

660