Gioberti Vincenzo (Vinčencas Džobèrtis) 1801 04 05Turinas 1852 10 26Paryžius, italų politikas, filosofas. Kunigas (1825). 1825–33 dėstė filosofiją ir teologiją Turino universitete. Dėl palankumo Jaunajai Italijai ir patriotinių idėjų skleidimo 1833 suimtas, kalintas, emigravo.
Briuselyje išleistame traktate Apie italų moralinį ir pilietinį pranašumą (Del primato morale e civile degli italiani 1843) siūlė kurti Italijos federacinę sąjungą, vadovaujamą popiežiaus (vykdomajai valdžiai vadovautų kunigaikščių taryba). Nuo 1848 Sardinijos‑Pjemonto Atstovų rūmų pirmininkas. 1848–49 ministras pirmininkas, užsienio reikalų ministras. Nuo 1849 ambasadorius Paryžiuje. Nepritarė karaliaus Viktoro Emanuelio II vyriausybės politikai, atsistatydino. Paryžiuje ėmėsi mokslinės veiklos. V. Gioberti filosofija oponavo R. Descartes’o Švietimo epochos filosofijai. V. Gioberti siekė sujungti hegelizmą ir platoniškąjį idealizmą; plėtojo Dievo, kaip vienintelės tikrosios būties ir visa ko pradžios, sampratą. Visuomenės plėtrą aiškino Bažnyčios įtakoje vykstančiu žmonijos tobulėjimu. V. Gioberti nuostatos turėjo didelės įtakos katalikybės filosofijai (pirmiausia katalikiškajai ontologijai).