Vinčos kultūra

Vnčos kultūrà, neolito archeologinė kultūra (archeologinė kultūra).

Buvo paplitusi 5500–4000 pr. Kr. Pietryčių Europoje. Pavadinta pagal 1908 rastą gyvenvietę Vinčos kaime (prie Belgrado). Pakeitė Starčevo‑Köröso kultūrą. Žmonės gyveno neįtvirtintose (iki apie 4800 pr. Kr.), vėliau – įtvirtintose gyvenvietėse, moliniuose iki 5 kambarių dydžio namuose. Kai kurie miestai buvo iki 300 000 m² ploto, juose gyveno iki 2500 žmonių. Gyventojai vertėsi žemdirbyste, gyvulininkyste (galvijai), medžiokle, žvejyba, maisto rinkimu, metalo, kaulo ir rago apdirbimu. Iš molio gamino juodus, antropomorfinėmis arba zoomorfinėmis figūromis puoštus indus, statulėles. Mirusiuosius laidojo nedegintus. Naudojo piktograminį raštą, panašų į dantiraštį; M. B. Gimbutienės nuomone, tai seniausias pasaulyje raštas.

Vinčos kultūros amuletas

L: M. Gimbutienė Senoji Europa Vilnius 2022; Neolithic Macedonia as reflected by excavation at Anza, southeast Yugoslavia Los Angeles 1976.