vindikãcija (lot. vindicatio – gynimas, apsauga), daikto savininko ar daikto teisėto valdytojo teisė reikalauti grąžinti daiktą iš svetimo neteisėto valdymo. Įgyvendinama pareiškiant vindikacinį ieškinį. Skiriama visiška (savininko teisės ginamos neatsižvelgiant į civilinio proceso kitų dalyvių interesus) ir ribota (įstatymais nustatomos išimtys, kai savininkas neturi teisės išreikalauti daikto iš kito asmens) vindikacija. Galimybė išreikalauti daiktą natūra iš svetimo neteisėto valdymo priklauso nuo neteisėto valdytojo daikto įgijimo būdo (atlygintinai ar neatlygintinai, sąžiningai ar nesąžiningai), neteisėtai valdomo daikto rūšies (kilnojamasis ar nekilnojamasis). Savininkas turi teisę išreikalauti savo daiktą iš neteisėto nesąžiningo valdytojo (asmens, žinojusio ar turėjusio žinoti, kad jo valdymas neteisėtas), o iš neteisėto sąžiningo valdytojo (asmens, nežinojusio ir neturėjusio žinoti, kad jo valdymas neteisėtas) – tik tuomet, jei jis daiktą (neatsižvelgiant į tai, kaip savininkas neteko daikto) įgijo neatlygintinai. Savininkas gali reikalauti iš nesąžiningo valdytojo grąžinti arba atlyginti visas pajamas, kurias šis gavo arba turėjo gauti per visą valdymo laikotarpį, iš sąžiningo – visas pajamas, kurias gavo arba turėjo gauti nuo to laiko, kai sužinojo ar turėjo sužinoti apie valdymo neteisėtumą arba sužinojo apie civilinės bylos dėl daikto grąžinimo iškėlimą. Vindikacija atsirado senovės Romoje.
LIETUVOJE Civiliniame kodekse (2000, įsigaliojo 2001) nustatyti vindikacijos apribojimai ir taisyklės, pagal kurias daiktas negali būti išreikalautas iš jį sąžiningai įgijusio trečiojo asmens, vindikacinio ieškinio tenkinimo sąlygos ir kita.
2271