Vinnycia

Vinnycia (Вінниця, Vnycia), miestas Ukrainos vidurinėje dalyje, į pietvakarius nuo Kijevo, prie Pietų Bugo upės; Vinnycios srities centras.

Vinnycios panorama (2021)

370 600 gyventojų (2021). Per Vinnycią eina Kijevo–Žmerynkos geležinkelis; plentai į Žitomyrą, Ternopilį, Edineţą (Moldavija). Tarptautinis oro uostas. Medienos apdirbimo, statybinių medžiagų, elektronikos, radiotechnikos, chemijos (azoto, fosforo trąšų), tekstilės, siuvimo, avalynės, maisto pramonė, žemės ūkio mašinų, baldų gamyba. M. Kociubynskio pedagoginis (įkurtas 1912), N. Pirogovo medicinos (1921), žemės ūkio (1978), finansų ir ekonomikos (1993), technikos (1961–94 politechnikos institutas) universitetai ir kitos aukštosios mokyklos. Kraštotyros (įkurtas 1919), karo aviacijos (2001), karo veteranų (įkurtas vandens bokšte) muziejai, M. Kociubynskio, rusų mokslininko ir gydytojo N. Pirogovo namai muziejai. Muzikinis dramos (įkurtas 1910), lėlių teatrai. Filharmonija.

Architektūra

Medinė Šv. Mikalojaus cerkvė (pastatyta 1746), Kristaus atsimainymo soboras (1758), Švč. Mergelės Marijos bažnyčia (1760), Baptistų bažnyčia (viena didžiausių evangelikų bažnyčių Europoje).

Istorija

Vinnycios pradžia – Teodoro Karijotaičio 1363 pastatydinta medinė pilis. Istoriniuose šaltiniuose pirmą kartą paminėta 1385. Priklausė Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei, 1569–1793 – Lenkijai. 1400–1569 apie 30 kartų užimta ir nuniokota totorių. 1580, 1593 ir 1634 gavo prekybos privilegijų, 1640 – Magdeburgo teisę. Nuo 1598 faktinis Podolės (Braclavo) vaivadijos centras: čia būdavo šaukiami seimeliai, posėdžiaudavo žemės ir pilies teismai. 1793, po Abiejų Tautų Respublikos II padalijimo, Vinnycią užėmė Rusija (rusiškai vadinta Vinica); nuo 1797 apskrities centras. Nuo 1921 priklauso Ukrainai (iki 1991 Ukrainos Sovietų Socialistinei Respublikai). Nuo 1932 srities centras. 1941–44 okupuota nacių Vokietijos. Nuo 20 a. 6 dešimtmečio plėtojama pramonė.

Vinica