virtùvė, gyvenamojo namo patalpa valgiui virti, ruošti.
Senuosiuose lietuvių namuose (numas) valgis ruoštas atviroje ugniavietėje bendroje patalpoje, kurioje buvo dirbama ir miegama. 19 amžiuje žemaičių trobose (troba), aukštaičių pirkiose (pirkia), suvalkiečių stubose (stuba) radosi atskiros virtuvės patalpos. Žemaitijoje, Vidurio, Šiaurės ir Šiaurės rytų Aukštaitijoje iki 20 amžiaus pirmos pusės valgis buvo ruošiamas gyvenamojo namo viduryje (Žemaitijoje – tarp vadinamosios prastosios ir gerosios trobos) esančioje virenėje (ugniavietėje su plačiu mūriniu gaubtu, pereinančiu į siaurėjantį kaminą) arba ant plytų viryklės, taip pat šalia virenės esančioje virtuvėje (užpečinėje). Pietryčių Lietuvoje valgis buvo ruošiamas ir valgoma vadinamojoje šeimyninėje pirkioje. 20 amžiaus pradžioje aukštaičių ir suvalkiečių dvigalių namų viduryje, taip pat dzūkų vienagalėse pirkiose virtuvei buvo atitveriama dalis priemenės šalia kamarų.
Nuo 20 amžiaus antros pusės gyvenvietėse statomų namų virtuvės ėmę panašėti į miestiečių.
2271