virusnis hepattas (hepatitis virosa), virusinė liga, kuria sergant pažeidžiamos kepenys, sutrinka jų veikla, atsiranda gelta, apnuodijamas organizmas. Žinomi keli virusinio hepatito sukeliantys virusai (A, B, C, D, E, G ar net daugiau), kurie dauginasi kepenyse ir sutrikdo jų veiklą.
Virusinis hepatitas A
Virusiniu hepatitu A serga tik žmonės, tai tipiška virusinė žarnyno infekcija. Kasmet pasaulyje juo suserga apie 1,4 mln. žmonių. Paplitęs daugiausia vadinamose didelio endemiškumo šalyse (Egipte, Tunise, Maroke, Indijoje, Tailande), vidutiniškai – Rytų ir Pietų Europoje, mažai – Šiaurės ir Vakarų Europoje, Šiaurės Amerikoje, Japonijoje.
Iš ligonio organizmo šis virusas skiriasi su išmatomis; ligonis kitus gali užkrėsti per 10–14 dienų iki pirmųjų ligos požymių atsiradimo, atsiradus geltai ligonis aplinkiniams jau nelabai pavojingas. Virusinio hepatito A virusai plinta per vandenį, maistą (ypač jūros gėrybes), nešvarias rankas. Jie atsparūs išorės aplinkos veiksniams – šalčiui, kaitinimui, išdžiūvimui ir kita (užšaldytame maiste iki –20 ºC gali išgyventi ne 1 metus, kaitinant iki 70 ºC žūva per 10 min, jų neužmuša įprastos koncentracijos dezinfekcinės priemonės). Gėlame ar jūros vandenyje virusai išlieka gyvybingi nuo 12 savaičių iki 12 mėnesių, maisto produktuose – keliolika dienų ir ilgiau. Imlumas virusiniam hepatitui A visuotinis, dažniau serga vaikai, bet tik 1 iš 10–15 užsikrėtusiųjų suserga tipiška geltine ligos forma. Inkubacinis laikotarpis 14–50 dienų, pirmieji požymiai atsiranda 28 dieną po užsikrėtimo.
Liga prasideda karščiavimu, stipriais, kartais net priepuolinio pobūdžio pilvo skausmais, pykinimu, vėmimu. Po 1–2 savaičių padidėja kepenys, patamsėja šlapimas, išmatos pasidaro šviesios, pagelsta akių baltymai ir oda. Liga trunka apie mėnesį, suaugusieji serga sunkiau. Virusinio hepatito A požymiai panašūs į kitų hepatitų, todėl diagnozė nustatoma tik laboratoriniais tyrimais. Specifinio gydymo nėra. Pasveikstama be liekamųjų reiškinių.
Nespecifinės virusinio hepatito A kontrolės priemonės – higiena ir sanitarijos reikalavimų laikymasis. Visi vaikai virusinio hepatito A vakcina skiepijami Izraelyje, kai kuriose Jungtinių Amerikos Valstijų valstijose, Lietuvoje ji neprivaloma, labiau rekomenduojama keliautojams. Persirgę šia infekcine liga ar pasiskiepiję asmenys įgyja ilgalaikį atsparumą.
Virusinis hepatitas B
Virusinis hepatitas B – lėtinė infekcija, kuri ilgainiui gali progresuoti į kepenų cirozę ir pirminį kepenų vėžį. Daugiau kaip 1/3 pasaulio gyventojų turi šio hepatito serologinių žymenų (susidūrė su virusu, bet pasveiko ar nesusirgo), apie 350 mln. yra nešiotojai. Europoje kasmet virusiniu hepatitu B užsikrečia apie 1 mln. žmonių, Lietuvoje apie 80 tūkst. yra virusinio hepatito B nešiotojai. Daugiausia virusų būna kraujuje, mažiau – organizmo kituose skysčiuose – spermoje, makšties išskyrose, seilėse, išmatose, tiesiosios žarnos gleivinėje ir kitur. Imlumas virusiniam hepatitui B visuotinis, nepasiskiepiję asmenys gali užsikrėsti.
virusinio hepatito virusai (3D vaizdas)
Juo lengviau užsikrėsti nei ŽIV, daugiausia užsikrečiama per lytinius santykius, kraują, (perpilant, t. p. per užkrėstas adatas, atliekant tatuiruotes, veriant auskarus), naudojantis užsikrėtusio asmens dantų šepetėliu, skutimosi mašinėle, manikiūro reikmenimis. Užsikrėtusi motina gali perduoti virusą vaikui per nėštumą ir gimdydama. Labiausiai rizikuoja užsikrėsti virusiniu hepatitu B asmenys, turintys daug lytinių partnerių; vartojantys švirkščiamuosius narkotikus, medicinos darbuotojai, turintys sąlytį su krauju (laboratorijų personalas, chirurgai, stomatologai, akupunktūros specialistai, greitosios medicinos pagalbos medikai), hemofilija sergantys asmenys ir hemodializuojami pacientai. Iki 60 % užsikrėtusiųjų niekuo nesiskundžia, bet, nors ir gerai jausdamiesi, jie gali užkrėsti kitus.
Klinikinių požymių dažniausiai atsiranda praėjus 2–6 mėnesiams po užsikrėtimo. Dažniausiai vargina silpnumas, sąnarių skausmas, apetito stoka, pykinimas, kartumas burnoje, karščiavimas. Atsiranda specifinių hepatito požymių – patamsėja šlapimas, skauda ar maudžia dešinįjį pašonę, pagelsta akių baltymai ir oda. Dauguma ligonių pasveiksta savaime, bet apie 8–10 % suaugusiųjų suserga lėtiniu virusiniu hepatitu B arba lieka viruso nešiotojais. Virusinis hepatitas B nustatomas atlikus kraujo serologinių žymenų tyrimą.
Gydoma antivirusiniais vaistais, laikomasi dietos ir asmens higienos, vengiama alkoholio. Tokie asmenys negali būti kraujo, organų, spermos donorais. Patikima apsaugos priemonė yra vakcinacija. Lietuvoje nuo 1998 skiepijami visi naujagimiai.
Virusinis hepatitas C
Virusinis hepatitas C panašiai, kaip virusinio hepatito B, yra dažniausiai lėtinė infekcija, kuri gali progresuoti į kepenų cirozę ar pirminį kepenų vėžį. Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, kasmet nustatoma 3–4 mln. naujų šio hepatito atvejų.
Lėtinis virusinis hepatitas C yra dažniausia kepenų transplantacijos priežastis Jungtinėse Amerikos Valstijose ir Europoje. Užsikrėtimo būdai, imlumas, klinika panašūs į virusinio hepatito B, tik lytiniu būdu užsikrečiama labai retai, nes viruso retai aptinkama spermoje ir makšties sekrete.
Virusiniu hepatitu B ir virusiniu hepatitu C negalima užsikrėsti čiaudint, kosint ar sveikinantis. 25–35 % užsikrėtusiųjų suserga simptomine ir tik 10–20 % – geltine ligos forma, kuri dažniausiai būna lengva. Apie 50–85 % lieka viruso nešiotojais. Virusas dažniausiai nustatomas užsikrėtusio žmogaus kraujuje. Skiepų nuo virusinio hepatito C nėra.
Virusinis hepatitas D
Dažniausiai nustatomas sergantiesiems virusiniu hepatitu B (jį lydinti liga), virusinis hepatitas E panašus į virusinį hepatitą A (žarnyno infekcija), virusinis hepatitas G nustatomas asmenims, kuriems buvo perpiltas kraujas.