virusològija (virusai + gr. logos – žodis, sąvoka, mokslas), mikrobiologijos šaka, tirianti virusus ir į juos panašias struktūras – viroidus ir prionus. Tiria virusų struktūrą, klasifikaciją, paplitimą ir evoliuciją, ląstelių užkrėtimo, sukeliamas ligas, virusų išskyrimo ir tyrimo būdus. Teikia duomenų medicinai, genetikai, molekulinei biologijai. Skirstoma į žmogaus virusologiją, gyvūnų virusologiją, bakterijų virusologiją, augalų virusologiją. Dar skirstoma į bendrąją, veterinarinę ir medicininę. Pagrindinė virusologijos kryptis – virusų klasifikacija. Tiriant genetikos ir molekulinės biologijos problemas, virusai dažnai naudojami kaip modeliai. 1892 D. Ivanovskis (Rusija) nustatė, kad sutrintų tabako lapų, sergančių mozaikos liga, nebeturintis ląstelių filtratas gali užkrėsti sveikus lapus. Šią savybę priskyrė bakterijų nuodams. 1898 Martinus Willemas Beijerinckas (Olandija) pakartojo bandymus ir pavartojo viruso terminą. 20 a. pabaigoje ir 21 a. pradžioje daugiausia tiriama virusų ir ląstelių sąveika, virusų genetikos problemos, jų sukeliamų ligų diagnostika, profilaktika ir gydymo metodai.
Lietuvoje
Lietuvoje sistemingi virusologiniai tyrimai prasidėjo 19 a. pabaigoje. Labiau plėtojama medicininė, augalų ir bakterijų virusologija.
3009