Visconti (Viskònčiai), Italijos didikų giminė, 1277–1447 valdžiusi Milaną. Giminė žinoma nuo 10 a., iškilo Ottonei (1207–1295) 1262 tapus Milano arkivyskupu, 1277 – Milano valdovu (senjoru). Jo sūnėnui Matteo (1250–1322) Šventosios Romos imperijos imperatorius Henrikas VII 1311 suteikė imperatoriaus vikarijaus titulą. Paeiliui remdamiesi popiežiumi ir imperatoriumi, 14 a. Visconti išplėtė savo valdas. Didžiausią galią pasiekė valdant Gianui Galeazzo (1351–1402), kuris 1495 gavo kunigaikščio titulą, primetė savo valdžią beveik visai Lombardijai, darė įtaką Toskanai ir Pjemontui. Jo dukters Valentinos (1366–1408) santuoka su Liudviku Orleaniečiu suteikė pagrindą vėlesnėms jos sūnaus Prancūzijos karaliaus Karolio VIII ir vaikaičio Liudviko XII pretenzijoms į Milano sostą (Italijos karai, 1494–1559). Visconti vyriškoji linija pasibaigė mirus Fillipo Marijai (1397–1447, kunigaikštis nuo 1412); jo nesantuokinė duktė Bianca Maria (1422–1468) 1441 ištekinta už Francesco Sforzos, kuris 1450 tapo Milano kunigaikščiu.
Visconti herbas Sforzų pilies Milane Filaretės bokšto (1454) sienoje