vištakumas

vištakùmas, hemeralòpija (hemeralopia < gr. hēmera – diena + alaos – aklas + ōps, kilm. ōpos – regėjimas), regos susilpnėjimas prieblandoje ir tamsoje. Dieną tas pats žmogus gali matyti gerai. Šviesos spinduliai, praėję pro akies rageną ir lęšiuką, atsispindi tinklainėje, sudarytoje iš sluoksnių, kurių viename yra šviesai jautraus reagento turinčių fotoreceptorių – kolbelių ir stiebelių. Į tinklainės ląsteles patekus šviesos srautui vyksta fotochem. reakcijos, reagentai skyla, tam reikia vitamino A. Dieninių gyvūnų akies tinklainėje dominuoja kolbelės (jos išsidėsčiusios tinklainės centre, reguliuoja spalvinį suvokimą ir nelabai jautrios šviesai), naktinių – stiebeliai (nejautrūs spalvoms, bet labai jautrūs šviesai, nuo jų priklauso naktinė periferinė rega). Vištos naktį nemato, nes jų tinklainėje nėra stiebelių (iš čia kilęs ligos pavadinimas). Vištakumas atsiranda dėl tinklainės stiebelių funkcijos sutrikimo arba regėjimo pigmentų nepakankamumo; šių pigmentų sintezė itin sulėtėja dėl vitamino A stokos. Vištakumas būna įgimtas (dažniausiai paveldimas; pasitaiko retai) ir įgytas, kuris skirstomas į funkcinį (dėl vitamino A stokos esant nevisavertei mitybai, sergant kepenų ligomis; pasitaiko labai retai) bei simptominį (būna sergant kai kuriomis akių ligomis – tinklainės distrofija, glaukoma ir kita). Gydoma vitamino A preparatais, visaverte mityba, t. p. gydoma vištakumą sukėlusi liga.