visumnės šlaidos, visos per tam tikrą laikotarpį (metus, ketvirtį) patirtos išlaidos šalyje pagamintoms galutinėms prekėms ir paslaugoms pirkti. Pirkėjų planuojamos visuminės išlaidos esant tam tikram kainų lygiui išreiškia šalies ekonomikos visuminę paklausą, o faktinės visuminės išlaidos naudojamos kaip matas skaičiuojant šalies BVP išlaidų metodu. Say dėsniu (pagal jį visuminė pasiūla visada lygi visuminei paklausai) besiremianti klasikinė ekonomikos teorija teigia, kad visumines išlaidas sudaro visuminės vartojimo išlaidos ir visuminės investicijos (lygios santaupoms). Keinsistų (keinsizmas) požiūriu, visuminės išlaidos apskaičiuojamos pagal formulę: AE = C + I + G + NX, čia C – namų ūkių vartojimo išlaidos, I – bendrosios privačiosios vidaus investicijos, G – vyriausybės išlaidos, NX – grynasis eksportas, lygus šalies eksporto ir importo skirtumui. Ypač didelę reikšmę šiame modelyje turi vyriausybės išlaidos: jas didinant per ekonominį nuosmukį galima kompensuoti namų ūkių vartojimo išlaidų bei privačių investicijų mažėjimą ir taip palaikyti visuminę paklausą, o mažinant per ekonominį pakilimą – mažinti visuminę paklausą ir stabdyti perteklinį ekonominį augimą, sukeliantį infliaciją. Kai bendroji šalyje pagamintų galutinių prekių ir suteiktų paslaugų vertė per tam tikrą laikotarpį lygi visuminėms išlaidoms, ekonomika yra pusiausvyros būsenos (nuperkama visa pagaminta produkcija), kai ji didesnė ar mažesnė už visumines išlaidas, tai atspindi atitinkamai didėjančios arba mažėjančios gamintojų sukauptos prekių atsargos. Didėjančios prekių atsargos verčia gamintojus mažinti produkcijos kainas ar jos gamybos mastą, mažėjančios atsargos – didinti; tuomet prekių atsargų pokytis įtraukiamas į BVP skaičiavimą išlaidų metodu kaip investicijos į prekių atsargas.
2687