visúomenė, žmonių kultūrinių, ekonominių, politinių ir kitų asociacinių ryšių vienovė, kompleksinių socialinių santykių visuma. Visuomenės skiriamieji bruožai – kolektyvinio gyvenimo formų tęstinumas, papročių, įpročių, sąveikos ir elgsenos specifinių būdų perimamumas, santykinis teritorinis vientisumas. Sociologiniu požiūriu visuomenė traktuojama kaip socialinės tvarkos objektas, kurį sudaro istoriškai kintančios solidarumo formos. G. Simmelis visuomenę laikė individų pastovių tarpusavio sąveikų visuma, jo keltas klausimas, kokiomis sąlygomis galima visuomenė, aktualus ir tautinių valstybių formavimosi, ir globalizacijos laikotarpiu. Visuomenės, kaip apibendrintos sąvokos, žyminčios socialinių santykių autonomišką visumą, vartojimas santykinai naujas, paplitęs socialinių mokslų klostymosi laikotarpiu. Iš pradžių politinės organizacijos ir visuomenės sampratos tapatintos, bet Šviečiamajame amžiuje išryškėjo valstybės ir visuomenės analitinis skirtumas. Valstybės samprata apima diferencijuotas (administracines, teisines ir atstovaujamąsias) funkcijas, o visuomenės samprata – asociacines (kultūrines, komercines, pilietinės saviraiškos) funkcijas, kurių šaltiniu laikoma šiuolaikinė konstitucinė visuomenės sutartis (visuomenės sutarties teorija). Socialinės tvarkos sudėtingi pokyčiai, įskaitant urbanizaciją, visuomenės sekuliarizaciją (pasaulietiškumą), darbo pasidalijimą, dažnai traktuojami dvejopai, pavyzdžiui, H. Spenceris vartoja karinės visuomenės ir industrinės visuomenės, É. Durkheimas – mechaniško ir organiško solidarumo, M. Weberis – tradicinių (uždarų bendruomeninių) ir racionalių instrumentinių (atvirų asociacinių) socialinių santykių sąvokas. Visuomeninių asociacinių (jie skiriasi nuo priskirtinių bendruomenės) ryšių koncepcijai didelį poveikį turėjo F. Tönnieso nurodytas kontrastas tarp dviejų kolektyvinės valios orientacijų (bendruomenės ir visuomenės), kurias šiuolaikiniai socialiniai mokslai pamažu pertvarko į gana statišką natūralių bendruomenės ir sutartinių visuomenės ryšių kontrastą. Bendruomenės ryšiai tapatinami su natūralia socialine tvarka, tai yra vertybėmis, socialinėmis normomis, kolektyviniais sentimentais, o visuomenės ryšiai – su racionalaus susitarimo komponentais (tikslingu racionalumu, individualizmu, anonimiškumu), kurie plinta industrializacijos, urbanizacijos, visuomenės sekuliarizacijos laikotarpiu. Griežtas analitinis priskirtinių bendruomenės ir asociacinių visuomenės ryšių atskyrimas būdingas T. Parsonso visuomenės organinei funkcinei teorijai (struktūrinis funkcionalizmas). Dabartiniai poindustrinės visuomenės, informacinės visuomenės, postmoderniosios, postnacionalinės globaliosios visuomenės ir kitų tipų visuomenės apibrėžimai, kurie išryškėja globalumo ir lokalumo sankirtoje, rodo, kad svarbu kritiškai vertinti socialinės sąveikos konkrečias formas (jose susipina komunikacinės nuostatos, galios, valdžios, dominavimo sistemų organizaciniai požymiai), visuomenės ir bendruomenės aspektus (jų reikšmė sumažėjo ir funkcionalizmo evoliucinėse teorijose, ir šiuolaikinėse postmodernistinėse koncepcijose).
1610