visúomenės senjimas, gyventojų amžiaus struktūros kaita didėjant vyresnio amžiaus gyventojų skaičiui (proporcijai), palyginti su kitomis amžiaus grupėmis. Senėjimas yra dėsningas, fundamentalus ir negrįžtamas visuomenės demografinės raidos rezultatas, įvairiose valstybėse pasireiškiantis nevienodai, keliantis globalius socialinius ekonominius iššūkius pavienio individo ir visuomeninio gyvenimo raidai.
Senėjimo rūšys
Skiriamos keturios visuomenės senėjimo rūšys: natūralusis (amžiaus struktūros pokyčiai, sukelti mažėjančio gimstamumo ir mirtingumo), santykinis, arba struktūrinis (vyksta dėl gimstamumo mažėjimo; dar vadinamas senėjimu nuo piramidės apačios), kiekybinis, arba absoliutusis (vyksta dėl mirtingumo mažėjimo, tikėtinos vidutinės gyvenimo trukmės ilgėjimo; dar vadinamas senėjimu nuo piramidės viršaus), mechaninis, arba pirmalaikis (amžiaus struktūros pokyčiai, sukelti emigracijos srautų).
Senėjimo rodikliai
Visuomenės senėjimas matuojamas pagal šiuos socialinius rodiklius: vyresnio amžiaus gyventojų skaičius, gyventojų senatvės lygis, šio lygio padvigubėjimo periodo rodiklis, senatvės demografinis koeficientas, gyventojų medianinis (vidutinis) amžius, vadinamoji gyventojų piramidė ir kita. Gyventojų senėjimą t. p. apibūdina lyčių koeficientas (lyčių santykis), priklausomybės įvairūs koeficientai, remtinų tėvų (arba paramos gavėjų) koeficientas ir kiti rodikliai.
Senėjimo problemos ir tyrimai
Visuomenės senėjimo eigą ir veiksnius aiškinanti demografinio perėjimo teorija (pradininkas prancūzų ekonomistas A. Landry, vėliau tyrė Jungtinių Amerikos Valstijų demografai W. S. Thompsonas, F. W. Notesteinas, K. Davisas) gvildena ne tik žmonijos perėjimo nuo stichinio, primityvaus gyventojų kart atsinaujinimo režimo (kai didelį gimstamumą nusveria didelis mirtingumas) prie kontroliuojamo, racionalaus (mažą mirtingumą nusveria mažas gimstamumas), bet ir su tuo susijusių gyventojų skaičiaus ir amžiaus struktūros pokyčių problemas. Dėl savo masto ir negrįžtamumo gyventojų demografinis senėjimas iš esmės keičia visuomenės poreikių struktūras ir kartu kelia iššūkius juos tenkinantiems socialiniams institutams.
Keičiantis gyventojų amžiaus struktūrai (t. y. vykstant gyventojų senėjimui) keičiasi ir nusistovėjusios gyventojų poreikių struktūros, o socialiniai institutai, sukurti demografiškai jaunos visuomenės poreikiams tenkinti, pasensta, nes atsilieka nuo besikeičiančių demografinių sąlygų. Dėl šios priežasties senėjimo demografijos atstovai vis daugiau tiria ne tik kodėl ir kaip vyksta gyventojų senėjimas, bet ir kaip vyresnio amžiaus žmonių skaičiaus didėjimas keičia visuomenės išteklius ekonomikos (vyresnio amžiaus žmonių galimybės dalyvauti darbo rinkoje, jų pajamų ir santaupų lygis), politikos (vyresnio amžiaus žmonių galia politinėse ir visuomeninėse organizacijose), socialinio solidarumo (kart santykių solidarumo ir konflikto dimensija), socialinio saugumo (vyresnio amžiaus žmonių socialinės garantijos), sveikatos apsaugos (vyresnio amžiaus žmonių poreikius atitinkančių paslaugų plėtra), žmogaus ekologijos (vyresnio amžiaus žmonių poreikius atitinkantis būstas, maistas, gyvenvietės infrastruktūra, susisiekimas ir kita) srityse.
L: S. Mikulionienė Socialinė gerontologija Vilnius 2011; V. L. Bengtson, D. Gans, N. Putney, M. Silverstein Handbook of Theories of Aging New York 2009.
1869