visúomenės sutartiẽs teòrija teigia, kad valstybė ir teisė atsirado, kai žmonės sąmoningai sudarė savitarpio susitarimą, kuriuo atsisakė prigimtinės (natūralios) savo būsenos valstybės naudai, savo saugumui, nuosavybės ir asmens kitoms teisėms bei laisvėms garantuoti. Apie visuomenės narių pastangas sudaryti tam tikrus susitarimus rašė dar antikos filosofai, bet visuomenės sutarties teorija išplito 17–18 amžiuje. H. Grotius greta žmogaus prigimtinės teisės pripažino egzistuojant teisę, kurią savo valia kuria tautos sudarydamos sutartis. T. Hobbesas teigė, kad žmonių prigimtinė būklė (visų karas su visais) yra pavojinga, todėl siekdami saugumo žmonės atsisako savo neribotos laisvės ir susivienija į valstybę. Jos pagrindas – visuomenės sutartis, kuria individai perduoda savo valią valstybės valdžiai. Valdžios veiksmai visada teisėti, piliečiai įgyja saugumą tik paklusdami, sutikdami laikytis įstatymų.
Visuomenės sutartis yra ir dorovės pagrindas, nes prigimtinės būklės žmogus dar nepripažįsta jokių visiems galiojančių taisyklių. S. von Pufendorfas veikale Apie prigimtinę ir tautos teisę (De jure naturae et gentium 1672) neigė Aristotelio mintį, kad gamtoje yra natūraliai vergais gimusių būtybių, teigė, kad visuomenėje šeimininko ir tarno santykiai susiklosto tik abipusiu susitarimu.
Pasak J. Locke’o, valdžia turi garantuoti pilietinę būklę – laisvę vadovautis individualia valia atsižvelgiant į įstatymus. Politinė laisvė yra visuomenės sutartimi nustatytos įstatymų leidžiamosios valdžios pripažinimas ir atsisakymas paklusti tam tikrai valiai ar individo laivės neteisėtiems ribojimams.
J.‑J. Rousseau veikale Apie visuomenės sutartį, arba politinės teisės principai (Du Contrat sociale ou principes du droit politique 1762) teigė, kad žmogus iš prigimties yra geras, tik doroviškai degradavo dėl privačia nuosavybe pagrįstos civilizacijos ir veikiamas iš to kilusios nelygybės. Jis siūlė kurti naują tobulą visuomenę pagal laisva piliečių valia sudarytą sutartį. Valdyti turi žmonės, reiškiantys savo valią visų piliečių teises ir nuosavybę ginančiais įstatymais. Gyvendamas visuomenėje žmogus privalo sutarti su jos kitais nariais dėl savo, kaip žmogaus, ir visuomenės, kaip sociumo, teisių ir laisvių derinimo.
J. B. Rawlsas veikale Teisingumo teorija (A Theory of Justice 1971) individą laikydamas savanaude, bet linkusia bendradarbiauti ir racionalia būtybe, suformulavo teisingumo 2 principus, kuriems individas pritartų, jei jam būtų suteikta tam tikros visuomenės sutarties galimybė: individai turi pasirinkti sąžinės, žodžio ir kitas politines laisves sau ir kitiems individams; individai turi sutikti su ekonomine socialine nelygybe, jei žemiausių sluoksnių atstovai gali gauti iš to naudos, taip pat visiems suteikiamos lygios galimybės užimti aukštas pareigas visuomenėje.
visuomeninė sutartis; socialinis kontraktas