visuomennė geogrãfija, sociãlinė ekonòminė geogrãfija, žmogaũs geogrãfija, geografijos mokslų sistemos dalis, nagrinėjanti visuomenės veiklos erdvinę raišką ir ją atspindinčių teritorinių morfostruktūrų, socialinių laukų ir erdvinių sistemų fomavimąsi, raidą ir tobulinimo galimybes. Skiriama bendroji visuomeninė geografija (nustato bendruosius visuomenės teritorinės raiškos dėsnius) ir šakinės visuomeninės geografijos disciplinos: socialinių mokslų – gyventojų geografija, socialinė geografija, ekonominė geografija, politinė geografija, rekreacinė geografija, gyvenviečių (arba urbanistinė), komunikacijų ir karinė geografija, humanitarinių mokslų – kultūros, postmodernistinė (feminizmo, radikalizmo, globalizmo, orientalizmo, visuomenės gerovės, katastrofų grėsmės ir kiti tyrimai), psichologinė (elgesio, meno kūrinių, kartografinės komunikacijos tyrimai) ir naujai besiformuojanti noogeografija (Žemės informacinio lauko ir paranormalių reiškinių sklaidos tyrimai).
rytinė mankšta Ordoso parke (Vidinė Mongolija, Kinija)
Pagal mokslo apibendrinimo laipsnį skiriami keturi visuomeninės geografijos pažinimo lygmenys: pradiniame – statistiniame lygmenyje atliekamas tik visuomeninių reiškinių ir objektų statistikos teritorinis lokalizavimas (dažniausiai kartoschemų metodu), atributiniame – tipizuojama ir teritoriškai diferencijuojama (atliekant rajonavimą) visuomeninių reiškinių ir objektų sklaida, nodaliniame – nustatomas visuomeninių objektų ryšių intensyvumas ir jų poveikio zonos, aukščiausiame – sisteminiame – išaiškinama žmonių veiklos teritorinės sistemos ir jų formavimosi dėsningumai, prognozuojamos raidos kryptys. Visuomeninės geografijos tyrimo metodai apima tiek būdingus geografijos pažinimui (stebėjimo, aprašymo, palyginimo, klasifikavimo, statistinės ir kartografinės analizės, kartografinio modeliavimo, rajonavimo, geografinių informacinių sistemų taikymo), tiek perimtus iš kitų mokslų (istorinės analizės, sociologinės apklausos, kvalimetrijos, matematinio modeliavimo, fizikinės analogijos, euristinio konstravimo) metodus.
Istorija
Skiriami keturi visuomeninės geografijos raidos etapai: pirmųjų demografinių, kultūrinių, politinių ir ūkio žinių kaupimas aprašomųjų tyrimų pagrindu (iki 15 a. vidurio), kaupiamų žinių sisteminimas statistinių ir aiškinamųjų tyrimų bei gamtinio determinizmo pagrindu (iki 19 a. pradžios), mokslinių pagrindų ieškojimas formuojant klasikines tyrimų mokyklas ir visuomenės teritorinės sklaidos pažinimo pagrindus (iki 20 a. pradžios), mokslinių teorijų stiprėjimas sukuriant visuomenės erdvinės organizacijos teorijas ir optimizavimo modelius, plačiai taikant matematinius metodus bei aktyviai dalyvaujant teritorijų planavime (iki 20 a. pabaigos). 21 a. pradžioje prasidėjo naujas postmodernistinis visuomeninės geografijos raidos etapas, pasižymintis populistinių ir politizuotų nuostatų įsitvirtinimu.
Visuomeninės geografijos mokslo pradžia siejama su senovės graikų geografo ir istoriko Strabono veikalu Geografija (Geographica 1 a.), išreiškusiu tų laikų demografinį, politinį ir ūkio pasaulėvaizdį. B. Varenijaus veikale Visuotinė geografija (Geographia generalis 1650) geografijos mokslas pirmą kartą bandytas klasifikuoti apibrėžiant jo sistemiškumą ir visuomeninę geografiją apibūdinant kaip sudėtinę dalį. 19–20 a. reikšmingų klasikinės visuomeninės geografijos veikalų išleido: Vokietijoje – A. Hettneris, F. Ratzelis, C. Ritteris, Prancūzijoje – É. Reclus, P. Vidalis de la Blache’as, Didžiojoje Britanijoje – H. J. Mackinderis, L. D. Stampas, Jungtinėse Amerikos Valstijose – I. Bowmanas, R. Hartshorne’as, Rusijoje – K. Arsenjevas, V. Tatiščevas, Japonijoje – J. Fukudzava. Visuomeninės geografijos teorines paradigmas ir moderniąją visuomeninę geografiją formavo V. Christalleris, A. Loschas, J. H. Thünenas (Vokietija), W. Bunge’as, W. Isardo, K. Lynchas, L. Morrillas, J. Stewartas (Jungtinės Amerikos Valstijos), P. Haggettas (Didžioji Britanija), P. Clavalis (Prancūzija), T. Hägerstrandas (Švedija), K. Doksiadis (Graikija), V. Glazičevas, N. Kolosovskis, B. Rodomanas, J. Sauškinas, J. Vedeninas (Rusija).
Lietuoje
Lietuoje visuomeninės geografijos mokslo pradžia siejama su istorinės politinės geografijos mokslo pagrindų dėstymu 18–19 a. Vilniaus universitete, o šios mokslo krypties formavimasis prasidėjo 20 a. 3 dešimtmetyje Vilniaus universitete ir Lietuvos universitete įkūrus geografijos katedras. Sukurti antropogeografijos ir politinės geografijos pagrindai (K. Pakštas).
Sovietų okupacijos metais visuomeninės geografijos plėtra buvo susijusi su Vilniaus universiteto ir Vilniaus pedagoginio instituto geografijos katedrų, Geologijos ir geografijos instituto (1945–63), Lietuvos moklų akademijos Geografijos skyriaus (1963–90), specializuotų valstybės tarnybų, ekonomikos bei planavimo ir projektavimo institutų veikla. Buvo plėtojama gyvenviečių ir gyventojų geografija (P. Gaučas, A. J. Stanaitis, S. Tarvydas, S. Vaitekūnas), ekonominė geografija (V. Januškevičius, J. Kunčina, V. Lastas, J. V. Zagorskis), rekreacinė geografija (P. Kavaliauskas), kraštotvarkos pagrindai (P. Kavaliauskas, V. Maldžiūnas). Išleista Lietuvos TSR ekonominė geografija (1957), Lietuvos TSR atlasas (1981), kurio didelę dalį sudarė šalies socialinę ir ekonominę struktūrą perteikiantys žemėlapiai.
Prie šalies visuomeninės geografijos pažinimo plėtojimo prisidėjo gretimų sričių specialistai – P. Aleknavičius, G. Daniulaitis, Z. Daunora, P. Juškevičius, A. Končius, V. Mališauskas, K. Meškauskas, V. Stauskas, S. Stulginskis, K. Šešelgis, A. Šipaila ir kiti.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę visuomeninės geografijos specializuoti padaliniai buvo įkurti vėl įsteigtame Geografijos institute (2002 sujungtas su valstybiniu Geologijos institutu ir perorganizuotas į Geologijos ir geografijos institutą), Klaipėdos universitete (1994). 2013 Socialinių tyrimų centre suformuotas Visuomenės geografijos ir demografijos institutas. Visuomeninės geografijos tyrimų kryptys: gyvenviečių ir gyventojų geografija (D. Česnavičius, G. Godienė, D. Krupickaitė, S. Stanaitis, S. Vaitekūnas), politinė geografija (R. Baubinas, P. Kavaliauskas, V. Petrulis, S. Vaitekūnas), socialinė geografija (M. Dumbliauskienė, V. Verkulevičiūtė), kultūros geografija (V. Daugirdas, R. Tučas), ekonominė geografija (I. O. Bražukienė, D. Burneika, L. Smagurauskienė), agrarinė geografija (J. Mačiulytė, J. Milius), rekreacija ir turizmo geografija (J. Eidikonienė, P. Kavaliauskas, E. Kriaučiūnas, E. Spirajevas), kraštotvarkos metodologija (P. Kavaliauskas, R. Skorupskas), kartografinė komunikacija (G. Beconytė, M. Dumbliauskienė).
Visuomeninės geografijos mokslo straipsniai skelbiami Geografijos metraštyje (nuo 1958) ir žurnale Geografija (1962–2020).
321