visuomenniai pastata, statinių rūšis; visuomeniniams poreikiams skirti pastatai ir jų kompleksai. Pagal paskirtį skiriama mokymo ir auklėjimo (vaikų lopšelis‑darželis, mokykla), sveikatos apsaugos (ligoninė, sanatorija), kultūros (biblioteka, kino teatras, muziejus), sporto (plaukimo baseinas, stadionas), prekybos (parduotuvė, paviljonas, turgus), buitinio aptarnavimo (restoranas, viešbutis), transporto (metropolitenas, oro uostas, stotis), sakralinės architektūros pastatai, administraciniai pastatai. Reprezentaciniai pastatai ir jų ansambliai dažniausiai išsiskiria tūrine, erdvine ir planine struktūra, puošnumu ir dydžiu, atspindi architektūros stilistines tendencijas.
959
Lietuvoje
Lietuvoje visuomeniniai pastatai pradėti statyti 13 a. viduryje; 14 a. pabaigoje pastatyta Vilniaus rotušė, 16 a. – pirmosios ligoninės. Po 1990 statoma daug didelių prekybos centrų, bankų, aukštybinių biurų pastatų, viešbučių. 20 a.–21 a. pradžios žymesni visuomeniniai pastatai: Kaune – Centrinio pašto (1931, architektas F. Vizbaras), Vytauto Didžiojo karo muziejaus ir Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus (1936, architektai V. Dubeneckis, K. Reisonas, inžinierius K. Krikščiukaitis) rūmai, Kristaus Prisikėlimo bazilika, M. Žilinsko dailės galerija (1989, architektai E. Miliūnas, K. Kisielius, S. Juškys), Vilniuje – Šiuolaikinio meno centro (1967, architektas V. E. Čekanauskas), Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (1974, architektė E. N. Bučiūtė), Lietuvos nacionalinio dramos teatro (1981), Seimo (1982, abiejų architektai A. Nasvyts ir V. Nasvytis) rūmai, Vilniaus universiteto biblioteka Saulėtekio alėjoje (2012, architektūrinė bendrovė R. Paleko ARCH studija; R. Palekas).
959