Visúotinė žmogaũs téisių deklarãcija, pirmasis universalus tarptautinis dokumentas, įtvirtinęs ir bendrai apibūdinantis žmogaus teises.
Priėmimas
Parengė Jungtinių Tautų Ekonominės ir Socialinės Tarybos sudaryta Žmogaus teisių komisija (Australijos, Čilės, Didžiosios Britanijos, Jungtinių Amerikos Valstijų, Kinijos, Libijos, Prancūzijos ir SSRS atstovai, pirmininkė – Jungtinių Amerikos Valstijų žmogaus teisių aktyvistė, diplomatė, Jungtinių Amerikos Valstijų prezidento F. D. Roosevelto žmona Eleonora Roosevelt). Priimta 1948 12 10 Paryžiuje (Lietuvoje įsigaliojo 1991 03 12, Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos tekstas lietuvių kalba oficialiai paskelbtas 2006, iki 2018 pabaigos buvo išversta į daugiau kaip 370 kalbų ir dialektų) Jungtinių Tautų 48 valstybių sutarimu (8 susilaikė). Buvo priimta kaip rekomendacinio pobūdžio dokumentas, bet 1968 Teherane vykusios Jungtinių Tautų konferencijos rezoliucijoje paskelbta, kad tarptautinės bendrijos nariams Visuotinė žmogaus teisių deklaracija yra įpareigojantis dokumentas. Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos principai įtvirtinti daugelio valstybių nacionalinės teisės aktuose, t. p. privalomojo pobūdžio tarptautinės teisės aktuose.
Eleonora Roosevelt su ispanų kalba išspausdinta Visuotine žmogaus teisių deklaracija (1949 11)
Sandara, teisės, principai
Niurnbergo Žmogaus teisių gatvėje betoninės kolonos su ant jų 2013 išgraviruotais 1948 Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos straipsniais (2019, Vokietija)
Sudaro preambulė ir 30 straipsnių. Atsispindi dviejų ideologinių blokų (marksistinio ir Vakarų šalių) kompromisas: daug vietos skirta marksistinio bloko keltoms ekonominėms ir socialinėms teisėms (teisei į darbą, profsąjungų steigimą, poilsį ir laisvalaikį, medicininę priežiūrą, mokslą, dalyvavimą visuomenės kultūriniame gyvenime) ir Vakarų šalių pabrėžtoms pagrindinėms laisvėms (religijos, minties, įsitikinimų ir jų reiškimo, naudojimosi kompetentingais nacionaliniais teismais, nuosavybės, politinių teisių). Nustatytos tarpvalstybiniam bendravimui būdingos teisės (teisė į pilietybę, išvažiavimo iš kiekvienos šalies, įskaitant savąją, ir sugrįžimo, informacijos bei idėjų ieškojimo, gavimo ir skleidimo neatsižvelgiant į valstybių sienas). Įtvirtinti visuotiniai nediskriminavimo, universalumo principai, t. p. pareigos ir apribojimai, garantuojantys teisėtų dorovės, viešosios tvarkos ir visuotinės gerovės reikalavimų laikymąsi. Iškeldama individo pareigas visuomenei Visuotinė žmogaus teisių deklaracija pabrėžė individualizmo silpnėjimą.
Žmogaus teisių diena
1950 12 04 Generalinė Asamblėja plenariniame posėdyje paskelbė rezoliuciją 423 (V), kuria skatina valstybes kasmet gruodžio 10-ąją ar kitą joms tinkamą dieną minėti Žmogaus teisių dieną.
Deklaracija Lietuvoje
Lietuvoje Visuotinė žmogaus teisių deklaracija buvo paskelbta 1991 Lietuvos žmogaus teisių asociacijos (1989–1994 Lietuvos žmogaus teisių gynimo asociacija) ir kitų nevyriausybinių organizacijų iniciatyva.
640