visúotinės istòrijos mókslas Lietuvojè
Iki 20 amžiaus
Istorija kaip atskiras dalykas į Vilniaus universiteto (VU) mokymo programas buvo įtraukta 1741, bet dėstymo lygis iš pradžių buvo primityvus. Kursas buvo pradedamas pasakojimais apie pasaulio sukūrimą ir tvaną, dėstyta fragmentiškai, bet ir daugelyje Vakarų Europos universitetų istorija buvo dėstoma panašiai; 18 a. universitetai dar nebuvo istorijos mokslo centrai. VU Visuotinės istorijos katedra pradėjo veikti 1783, jos pirmasis ilgametis profesorius kunigas T. Husaževskis iki 1806 plačiai dėstė senovės, siauriau – vidurinių amžių ir naujųjų laikų iki 18 a. vidurio istoriją, bet neparašė mokslo veikalų ar vadovėlių. 1807–15 Visuotinės istorijos katedra neveikė, paskaitos nebuvo skaitomos. 1815–18 katedrai vadovavo J. Lelewelis. Kitaip nei kiti 19 a. pradžios universiteto istorikai, J. Lelewelis nagrinėjo ir visuotinės istorijos bei jos metodologijos problemas. Vilniaus laikotarpiu jo žymiausi veikalai, išleisti lenkų kalba: Senovės Indijos istorija (Dzieje staroźytnej Indii 1820) ir Senovės istorija (Dzieje staroźytne 1818). Pastaroji buvo ne tik vadovėlis, bet ir konceptualus apžvalginis veikalas. Iki VU uždarymo (1831) katedroje dirbę profesoriai I. Onacevičius ir P. Kukolnikas visuotinės istorijos problemų netyrinėjo, vadovėlių neparašė.
Stepono Batoro universitete
1919 atkurtame VU (Stepono Batoro universitete) veikė trys visuotinės istorijos katedros: Vidurinių amžių istorijos ir pagalbinių istorijos disciplinų, Naujųjų amžių istorijos, Rytų Europos istorijos. Dėstymas atitiko 20 a. Europos universitetų lygį, bet mokslinio darbo kryptis buvo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorija kaip sudėtinė Lenkijos istorijos dalis. Visuotinės istorijos tematika rašė F. K. Koneczny, bet jo garsieji istoriosofiniai veikalai buvo sukurti po 1929, kai dėl politinių motyvų Lenkijos valdžia jį atleido iš darbo.
Nepriklausomoje Lietuvoje
1922 Kaune atidaryto Lietuvos universiteto Humanitarinių mokslų fakultete veikė Visuotinės istorijos katedra, Teologijos‑filosofijos fakultete – Visuotinės istorijos ir istorijos filosofijos katedra. Lietuvos universitetas parengė produktyvių istorikų, bet jie kūrė nacionalinę Lietuvos istorijos istoriografiją kaip atsvarą lenkiškajai ir visuotinės istorijos temomis praktiškai nerašė. Išsiskyrė tik vyresniosios kartos istorikų – egiptologės M. Rudzinskaitės‑Arcimavičienės apie senovės Egiptą (vadovėlis Senovės Rytų istorija d. 1 Aigiptas 1936) ir L. Karsavino Europos kultūros istorija (5 tomai 1931–37) – veikalai. Lietuvos universiteto auklėtinis J. Jakštas apgynė daktaro disertaciją apie Vakarų krikščionių požiūrį į Romos imperiją iki 5 a. (1938), kuri buvo išspausdinta tęstiniame leidinyje Senovė (3 tomas 1938). B. Dundulis Paryžiuje apgynė disertaciją ir 1940 išleido knygą Napoleonas ir Lietuva 1812 (Napoléon et la Lituanie en 1812), kuri buvo svarbus indėlis į napoleonistiką. Vokietijos okupacijos metais Antanas Kimša 1944 apgynė daktaro disertaciją, skirtą Popiežiaus valstybės įkūrimo problemai. Išeivijoje po II pasaulinio karo iš istorikų, nagrinėjusių ne išimtinai Lietuvos istorijos problematiką, paminėtini K. Čeginskas, P. Rabikauskas (lotyniškosios paleografijos bei popiežių diplomatikos žinovas, 1955–94 dėstęs Popiežiškajame Grigaliaus universitete Romoje) ir V. Trumpa su monografija Napoleonas–Baltija–Amerika (1973).
Sovietų okupuotoje Lietuvoje
Sovietiniais metais veikė VU ir Vilniaus pedagoginio universiteto Visuotinės istorijos katedros, šių aukštųjų mokyklų Istorijos fakultetuose buvo dėstomi platūs, nors ir ideologizuoti, senovės, vidurinių amžių, naujųjų amžių, naujausiųjų laikų, Azijos ir Afrikos šalių istorijos kursai, studentai galėjo naudotis iš rusų kalbos verstais akademiniais vadovėliais. Visuotinės istorijos tematika originalių veikalų nebuvo parašyta, tik apgintos dvi disertacijos – Algirdo Vaitkūno, skirta 19 a. pabaigos–20 a. pradžios agrariniam klausimui Anglijoje (1962), ir A. Kasperavičiaus apie 20 a. 3 dešimtmečio Prancūzijos vidaus politiką (1983).
Lietuvai atkūrus nepriklausomybę
Lietuvai atkūrus nepriklausomybę (1990 ) iš esmės pasikeitė mokymo proceso struktūra (VU Istorijos fakulteto katedrose visuotinė ir Lietuvos istorija dėstoma integruotai). Išsiplėtė visuotinės istorijos dėstymo turinys, atsirado daug daugiau galimybių susipažinti su Vakarų šalių mokslo laimėjimais, bet tiek aukštųjų mokyklų, tiek Lietuvos istorijos instituto mokslininkai įvairiapusiškai nagrinėja tik Lietuvos istoriją, t. p. santykius su gretimomis tautomis ir valstybėmis. Labiau su bendraeuropine tematika susijusi Nerijaus Šepečio disertacijos pagrindu išleista knyga Molotovo–Ribbentropo paktas ir Lietuva (2006). E. Gudavičius monografijose ir moksliniuose straipsniuose, nagrinėdamas pirmiausia Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istoriją, suformulavo idėjų bei įžvalgų apie ikifeodalinę Europos visuomenę ir feodalizmo genezę, alodo problemą, plėtojo dviejų istorinių civilizacijos modelių traktuotę. Jis VU Istorijos fakultete skaitė visuotinei istorijai skirtinus Civilizacijos pagrindų ir Europos civilizacijos įvado kursus. Vytauto Didžiojo universitete 1998–2007 civilizacijų istorijos ir Rytų šalių istorijos kursus dėstė bei vadovavo Azijos studijų institutui orientalistas A. Prazauskas. Nuo 1967 jis dirbo SSRS mokslų akademijos (dabar – Rusijos mokslų akademija) Rytų šalių studijų institute, kur apgynė daktaro (mokslų kandidato) disertaciją apie Indijos ir Nepalo santykius naujausiaisiais laikais (1970), habilituoto daktaro disertaciją, skirtą naujųjų bei naujausiųjų laikų Indijos etnopolitiniams procesams.
Vietoj sovietiniu laikotarpiu vidurinėse mokyklose naudotų iš rusų kalbos verstų vadovėlių leidžiami originalūs integruoti istorijos vadovėliai. Juose visuotinės istorijos temas pateikia Evaldas Bakonis, Rimantas Jokimaitis, A. Kasperavičius, Eugenijus Manelis, Benediktas Šetkus ir kiti istorikai. Klaipėdos universitete tyrinėjami ir kai kurie bendresni Rytpūsių istorijos klausimai, pvz., 19 a. kultūriniai procesai.
2803